Šią metodiką Komisija rengė siekdama įtvirtinti Šilumos ūkio įstatymo nuostatas bei įvertinusi Seimo Audito komiteto bei Valstybės kontrolės valstybinio audito išvadas. Artimiausiu metu viešam svarstymui Komisija teiks Karšto vandens kainų nustatymo metodikos projektą.

 
Naujoji Šilumos kainų skaičiavimo metodika sugriežtino šilumos tiekėjų sąnaudų vertinimą. Nuo šiol visi šilumos tiekėjai bus suskirstyti į grupes pagal dydį ir jų veiklos sąnaudos bus lyginamos tarpusavyje, keliamos užduotys siekti geriausių rezultatų pagal jau turimus pavyzdžius.

Šilumos metodika numato, kad šilumos tiekėjas kainas galės keisti ne dažniau kaip 2 kartus per metus, jeigu kuro kaina keičiasi 15 proc. Staiga pabrangus kurui, šilumos tiekimo įmonėms nebeužtenka tarifo, t. y. lėšų tam, kad padengtų būtinas išlaidas. Pritrūkusios lėšų, įmonės pinigų skolinasi iš banko. Vadinasi, jeigu šilumos tiekimo įmonė tik kartą per metus perskaičiuos kainą, tai visus metus kaups skolą (nes nuolat skolinasi iš banko kurui ir t. t.) ir atėjus laikui tvirtinti naujas kainas, jos žymiai šoktelės. Leidus dažniau perskaičiuoti kainas, šilumos tiekimo įmonėms nereikės tiek skolintis, išlaidos bus artimesnės pajamoms (atitiks pajamas), gaunamoms surinkus mokėjimus, tad kainų svyravimai nebus tokie drastiški. Reguliuojamų įmonių teikiamų paslaugų kainodara yra grindžiama tuo, kad visos protingos (t. y. būtinos) išlaidos įmonei turi būti padengtos iš tarifo. Žinoma, įmonė turi uždirbti ir pelno.

Komisija Metodikoje numatė didesnę savivaldybės įtaką nustatant šilumos kainas. Be savivaldybės pritarimo šilumos tikėjas negalės teikti Komisijai šilumos kainų skaičiavimų. Prieš tai šilumos tiekėjas privalės suderinti ir investicijų programą su vietos savivalda. Nustatant bazinę šilumos kainą, Komisija patikrins investicijų atsipirkimą ir jų tikslingumą.