CŠT sektoriaus apžvalga

2017 METAI

Centralizuotai tiekiamos šilumos rinka ir vartotojai

Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sektorius Lietuvoje užima virš 50 proc. viso šilumos ūkio. Likusi dalis – individualiai besišildantys vartotojai, daugiausiai naudojantys dujinius arba kieto kuro katilus. Tačiau pastaraisiais metais atsiranda atskiri pastatai, bandantys šilumą gaminti šilumos siurbliais iš aplinkos energijos. Kai kurie pastatai įsirengia saulės kolektorius, tačiau jų gaminamos šilumos Lietuvos sąlygomis nepakanka šildymo ir karšto vandens poreikiams patenkinti.


2017 metais CŠT sektoriuje veiklą vykdė 49 licencijuojamos šilumos tiekimo įmonės, kurių metinis parduodamas šilumos energijos kiekis viršija 10 GWh. Šios įmonės veikia visose 60 Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybių. Pažymėtina, jog 2017 m. kovo 30 d. pasibaigė Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos 15 metų sutartis ir CŠT sistemos valdymas iš UAB „Vilniaus energija“ perduotas savivaldybės valdomai AB „Vilniaus šilumos tinklai“.


Lietuvoje kaip niekur kitur, CŠT sektorius yra ypač detaliai reguliuojamas, tad jo rezultatai labai priklauso nuo tų sąlygų ar ekonominių motyvų, kuriuos kuria valstybinės institucijos, ypač – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (Komisija). Teisės aktai, susiję su CŠT veikla yra nuolat keičiami, papildomi įvairiomis pataisomis. Sudėtingi reguliavimo aktai, ne padeda, o apsunkina CŠT įmonių veiklą, didina administracinę naštą, neišsprendžia įsisenėjusių problemų. Šilumos kainų nustatymas užtrunka nepateisinamai ilgai, neskatina CŠT įmonių iniciatyvos ir nepadeda lanksčiai prisitaikyti prie labai kintančios šilumos vartojimo rinkos.


CŠT gamybos rinkoje veikė virš 40 nepriklausomų šilumos gamintojų, iš kurių 2017 metais buvo nupirkta 31,3 proc. visos į tinklą patiektos šilumos.


Nors 2017 m. vidutinė lauko oro temperatūra žiemos mėnesiais buvo 1 laipsniu šiltesnė nei 2016 metais, tačiau centralizuotos šilumos gamybos ir tiekimo apimtys ataskaitiniais metais paaugo– į tinklą patiektos šilumos kiekis siekė 9,02 TWh.

2017 m. buvo fiksuojamas 0,3 proc. šilumos vartotojų augimas, tuo tarpu atsijungę vartotojai sudarė tik 0,05 proc. nuo bendro skaičius. Pastebima tendencija, kad prie centralizuoto šilumos tiekimo sistemų prisijungia ne tik nauji klientai, bet sugrįžta ir tie, kurie anksčiau atsijungė. Tokį vartotojų elgesį skatina daugelyje Lietuvos miestų nukritusios šilumos kainos. Jas žemyn truktelėjo brangias gamtines dujas pakeitęs pigus vietinis biokuras. 2012–2017 metais vidutinė šilumos kaina sumažėjo net 38 proc. ir šiuo metu siekia 4,75 ct/kWh be PVM.

Sparčiausiai vartotojų skaičius kasmet auga Vilniuje. 2017 metais sostinėje prisijungė 1459 naujų vartotojų, Kaune – 287, Mažeikiuose – 30, Klaipėdoje – 16, Panevėžyje – 11. Panaši tendencija ir kituose Lietuvos miestuose.


2017 metais Lietuvos vartotojams buvo patiekta 7,64 TWh šiluminės energijos arba 2 proc daugiau nei prieš metus.

2 pav. Šilumos vartotojų skaičiaus kitimas 2001–2017 metais


Nors padėtis šiek tiek gerėja, skaičiai liudija, kad atsiskaitymai šalčiausiais mėnesiais, kai tenka sumokėti už didžiulius suvartotos energijos kiekius, kartu padengiant vasaros laikotarpio pastoviąsias sąnaudas, kai kuriems vartotojams yra didelė finansinė našta.


2017 m. apie 15 proc. šilumos vartotojų pavėluotai atsiskaitė už suteiktas paslaugas (2 pav.). Šis santykis išlieka panašus: 2016 m. buvo 16,9 proc, 2015 m. – 15, 1 proc. Mažiausiai skolininkų Joniškyje, Kretingoje, Šakiuose, daugiausiai – Akmenėje.

3 pav. Įsiskolinusių vartotojų (klientų) dalis ŠT įmonėse (proc.)

Didžiausia problema išlieka socialiniuose būstuose gyvenančių vartotojų nemokumas. Vartotojų skolos didina šilumos tiekimo įmonių sąnaudas, nes tenka imti paskolas pinigų srautams subalansuoti, įdarbinti papildomus žmones skoloms administruoti ir panašiai.

Pagrindiniai centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai yra gyventojai (4 pav.), gyvenantys daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose.

4 pav. Šilumos vartotojų struktūra


2017 metais jiems parduota apie 73 proc. (5554 GWh) viso parduodamo šiluminės energijos kiekio. Iš 27775 centralizuotai aprūpinamų šiluma pastatų 18177 (apie 700 tūkst. butų) yra daugiabučiai namai. Apie 118 tūkst. butų yra labai prastos būklės namuose, kuriuose vidutiniškai per mėnesį sunaudojama 35 kWh/m2. Dar apie 408 tūkst. būtų yra senuose, sovietinės statybos, neapšiltintuose daugiabučiuose, kur suvartojama apie 21 kWh/m2. Čia gyvena didžiausia dalis buitinių vartotojų (apie 59 proc.). Apie 47 tūkst. butų yra iš dalies modernizuotuose arba tvarkinguose namuose (suvartojama apie 15 kWh/m2). 128 tūkstančiai butų yra pilnai atnaujintuose daugiabučiuose bei naujos statybos namuose, kuriuose šildymui pakanka 9 kWh/m2 (5 pav.)

5 pav. Šilumos suvartojimas per mėnesį daugiabučių namų ir kitų pastatų šildymui.

Sąskaitos už šilumą kokybiškuose ir gerai prižiūrimuose namuose, lyginant su prastos būklės aplaidžiai administruojamais daugiabučiais, skiriasi iki 8-10 kartų. 2017 m. 60 kv. metrų ploto buto savininkas šildymui tipiniuose senos statybos neapšiltintuose daugiabučiuose, kuriuose gyvena dauguma gyventojų, vidutiniškai išleido apie 66 Eur per mėnesį., o 2017 – atitinkamai 72 eurus.

Didelę įtaką šilumos suvartojimui turi daugiabučių bei jų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų būklė, jų priežiūra ir eksploatavimas. Už tai atsakingi daugiabučių administratoriai ir šildymo bei karšto vandens sistemų prižiūrėtojai. Šios organizacijos taip pat privalo analizuoti, kodėl namas suvartoja daug šilumos, ir apie priežastis informuoti gyventojus bei teikti pasiūlymus dėl šilumos sąnaudų sumažinimo. Būtent administratoriai ir prižiūrėtojai, kuriems gyventojai kas mėnesį moka atskirą mokestį, yra atsakingi už šilumos taupymą namo viduje, tolygų visų pastato patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą. Prižiūrėtojų veiklą kontroliuoja Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos. Deja, daugumos pastatų šildymo kokybė prasta ir tai lemia ne tik didesnes sąskaitas už šilumą, bet ir vartotojų nepasitenkinimą paslaugos kokybe.

Šilumos tiekimo įmonės atsakingos už nenutrūkstamą šilumos tiekimą vartotojams iki pastatų įvadų. Šilumininkai gyventojams pateikia sąskaitas už šilumą, apskaitytą įvadinio šilumos skaitiklio ir paskirstytą pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką. Komisija detaliai kontroliuoja šilumos tiekimo įmonių sąnaudas – tai yra gautų lėšų panaudojimą – ir kiekvieną mėnesį skelbia šilumos kainas kiekviename mieste. Tuo tarpu informaciją apie pastatų priežiūrai išleistas lėšas dažnai sunku išgauti iš juos administruojančių bendrovių.

6 pav. Individualių šilumos punktų skaičius gyvenamuosiuose pastatuose

Dar vienas pavyzdys, parodantis prastą daugiabučių namų vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros organizavimą – tai problemos, susijusios su šilumos punktais. 6 pav. pateiktas šilumos punktų pasiskirstymas pagal technologinius sprendimus gyvenamuosiuose namuose. Lietuvoje 2017 m. pabaigoje buvo 28207 šilumos punktai, iš jų 80 proc. – automatizuoti (22687 vnt). Dar likę 5520 elevatoriniai šilumos punktai, kurių modernizavimo procesas sustojo pasikeitus Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms nuo 2011 m. lapkričio mėnesio, kai į pagrįstas sąnaudas (nustatant kainą) nebebuvo įtraukiamos modernizuotų šilumos punktų įrengimo išlaidos. Buvo manoma, kad gyventojai patys savo lėšomis bus pajėgūs atlikti vidaus sistemų modernizavimo darbus, tačiau taip neįvyko. Pasikeitus šilumos įstatymui, šilumos tiekėjai neteko maždaug 100 mln. Eur. investicijų, kurios buvo panaudotos šilumos punktų automatizavimui ir iki šiol investicijų grąžos neatgauna. Šis klausimas bus nagrinėjamus net Vašingtono tarptautiniame investicinių ginčų arbitraže.

Skaičiuojama, kad daugiabučiuose namuose įrengiant automatizuotus šilumos punktus (vietoje dar likusių 3908 elevatorinių) bei modernizuojant ir subalansuojant vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemas galima sutaupyti apie 25 proc. šilumos ir atitinkamai sumažinti gyventojų mokėjimus už šildymą. Vidutinis sovietinės statybos 60 m2 butas mokėtų apie 16 Eur/mėn. mažiau (šiuo metu vidutiniškai moka 66 Eur/mėn.). Šilumos tiekimo įmonės gyventojams kas mėnesį išsiunčia apie 700 tūkst. mokėjimų už šilumą ir karštą vandenį pranešimų.

Apie 12 proc .CŠT sistemomis besinaudojančių gyventojų daugiabučiuose turi galimybę patys reguliuoti šiluminės energijos vartojimą savo bute (7 pav.). Kasmet tokių daugiabučių su įrengtais individualiais šilumos skaitikliais butuose arba sumontuotais šilumos paskirstymo prietaisais (dalikliais) ant radiatorių skaičiaus didėja: jeigu 2014 m. viso tokių namų buvo 1243, 2016 metais jau 1979, o jau 2017 metais – 2312

7 pav. Daugiabučių namų skaičius pagal įrengtą šilumos apskaitą

2017 m. rugpjūčio mėn. įsigaliojo VKEKK patvirtinti naujos redakcijos rekomenduojami šilumos paskirstymo metodai ir Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklės. Naujų metodų taikymas atnešė ne tik naujovių vartotojams, bet pareikalavo valdžios institucijų išaiškinimo dėl skirtingų teisės aktų nuostatų taikymo, pavyzdžiui, dėl neigiamų mokėjimo sumų už šilumos kiekį nepaskirstytam karštam vandeniui įforminimo ir kt.

Šiuo metu visuose pastatų įvadiniuose šilumos punktuose sumontuoti 28730 apskaitos prietaisai, iš kurių beveik 52 proc. yra su nuotoline duomenų nuskaitymo sistema, o didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Kaune net 94 proc, , Vilniuje –  89 proc. apskaitos prietaisų duomenys nuskaitomi nuotoliniu būdu. Praktiškai visi įvadiniai šilumas apskaitos prietaisai yra šilumos tiekimo įmonių nuosavybėje. Tai reikšmingas pasiekimas, nes daugelyje poplaninės ekonomikos šalių apskaitos prietaisų diegimas labai vėluoja. Tikslus ir savalaikis duomenų surinkimas apie energijos suvartojimą – tai pirmas žingsnis į jos taupymą.

Patirtis parodė, kad nuo 2011 m. pasikeitus šilumos ūkio įstatymui vartotojai nebuvo linkę papildomai mokėti už šilumos punktų remontus ar modernių technologijų diegimą. 8157 vnt. šilumos punktų iki 2017 metų pabaigos vis dar priklausė šilumos tiekėjams, nes gyventojai jų nenori perimti (8 pav.). Didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje) šilumos tiekėjai jų eksploatuoti negali, negaunama pajamų už jų priežiūrą, tačiau šilumą tiekti privalo. Tampa sudėtinga sutvarkyti šildymo režimus, gedimai šalinami kitų vartotojų sąskaita, kenčia šildymo kokybė ir patikimumas. Akivaizdu, kad tokie šilumos ūkyje pradėti, tačiau neapgalvoti ir nepabaigti pakeitimai atneša daugiau žalos, negu sukuria naudos.

Šilumos tiekimo bendrovių 2017 m. ūkinės veiklos apžvalga