1. Šilumos gamyba ir transportavimas iki pastatų įvadų 

Šiuo metu šilumos tiekimo
įmonėse, kur didžiausia šilumos dalis pagaminama deginant gamtines dujas,
šilumos kainos siekia 23-29 ct/kWh.
2008 m. rugpjūčio mėn., kuomet
gamtinių dujų pirkimo kaina pasiekė 1434 Lt/tūkst.m3 vien tiktai kuro dedamoji
šilumos gamybos savikainoje sudarė 20,64 ct/kWh

Lietuvoje viso yra 15 įmonių,
kurios virš 50 proc. šilumos savo kuro balanse pagamina deginant gamtines
dujas: Jonavos, Šiaulių, Pakruojo, Klaipėdos, Radviliškio Joniškio, Plungės,
Vilniaus, Kaišiadorių, Anykščių, Kauno, Utenos, Panevėžio ir UAB „Litesko"
(Alytaus, Druskininkų) įmonės. Šios įmonės patiekia vartotojams apie 78 proc. visos šalyje pagaminamos
šilumos.

Panašioje situacijoje atsidūrė ir
kitos Baltijos šalys (Latvija, Estija) bei Vengrija, kur gamtinės dujos išlieka
pagrindiniu kuru šilumos gamyboje.

Priešingai nei Lietuvoje ir
kitose buvusiose sovietinėse respublikose, Europos Sąjungos šalyse-senbuvėse
gamtinės dujos elektros ir šilumos gamybai naudojamos tik efektyvios
kogeneracijos jėgainėse, t.y. taikant kombinuoto ciklo arba vidaus degimo
variklio technologijas (Lietuvoje pirmoji tokio tipo moderni kombinuoto ciklo
kogeneracinė elektrinė pradėjo veikti šių metų vasarą Panevėžyje). Ten, kur
nėra kombinuoto ciklo kogeneracinių jėgainių kūrenamas biokuras ar kitas
vietinis kuras.

Lietuvos šilumos tiekimo įmonėse,
kuriose virš 50 proc. šilumos pagaminama naudojant biokurą, šilumos kainos yra
mažiausios vidutiniškai apie 18 ct/kWh (neskaitant brangių investicijų įrengimų
pakeitimui pereinant nuo iškastinio kuro prie biokuro). Tokių įmonių yra 18:
Ignalinos, Lazdijų, Molėtų, Širvintų, Varėnos, Tauragės, Šilalės, Švenčionių,
Birštono, Šakių, Mažeikių, Šilutės, Utenos, Raseinių ir UAB „Litesko"
(Marijampolės, Biržų, Kelmės, Kazlų Rūdos) įmonės. Šios įmonės patiekia
vartotojams apie 16 proc. visos
šalyje pagaminamos šilumos.

Dėl laiku neperskaičiuotų šilumos
kainų, kuomet dujos brango kas mėnesį, o šilumos tarifai buvo perskaičiuojami
vos kartą per metus, iš viso per 2006 m., 2007m. ir 2008 m. I pusmetį šilumos
tiekimo įmonės patyrė 303 mln. Lt nuostolį. Jeigu situacija nepasikeis iki šių metų
pabaigos nuostoliai sieks virš 400 mln. Lt. Šilumos ūkio patikimumui
iškils didelė grėsmė.

Jeigu šiandien šilumą gamintume ne kūrendami gamtines
dujas, o biokurą (medieną, šiaudus, komunalines atliekas, energetinius augalus,
dumblą ir kt.), viena tona kuro leistų sutaupyti apie 700 litų. Gamtinių dujų
kaina dabar siekia 1 434 Lt/tūkst.. m3, biokuras kainuoja virš 700 Lt
t.n.e. Už 2008-2009 m. šildymo sezono metu sudegintas 900 mln. m3 dujų Rusijai sumokėsime apie 1,3 mlrd. litų,
o jeigu kūrentume vietinį biokurą, sumokėtume tik apie 600 mln. litų. Be
to, šie pinigai liktų Lietuvoje, o dabar jie iškeliauja į Rusiją.

Šiandien Europoje yra 418
komunalinių atliekų deginimo jėgainių, kuriose per metus miestams šildyti ir
elektros energijai gaminti sukūrenama apie 58,5 mln. tonų atliekų. Lietuvoje
per metus sukaupiamų 1,3 mln. tonų komunalinių atliekų, kurias kūrenant galima
būtų pagaminti apie 30 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos, užkasama
sąvartynuose ir vietoj to perkamas brangus importuojamas kuras. Degindami komunalines atliekas, didintume Lietuvos
energetinę nepriklausomybę. Deja, ES direktyvose numatytos komunalinių
atliekų deginimo gamyklų statybos Lietuvoje dirbtinai stabdomos biurokratinėmis
kliūtimis.

LŠTA skaičiavimu, į katilines
investavus 1 mlrd. litų įrenginių pakeitimui pereinant nuo gamtinių dujų į
biokurą, gamtinių dujų suvartojimas šilumos gamybai sumažėtų nuo 77,6 iki 28 procentų. Ši
investicija Lietuvos šilumos ūkiui leistų per metus sutaupyti apie 360 mln. litų ir atsipirktų mažiau nei per 3 metus.

Tuo tarpu Skandinavijos šalys (Danija, Švedija ir Suomija), naudojančios
centralizuotam šilumos tiekimui iš visų kuro rūšių apie 62 proc. biokuro,
komunalinių atliekų ir kito vietinio kuro, praktiškai nepajuto nesuvaldomo dujų kainos kilimo įtakos šilumos kainai. Čia
šilumos kaina nuo 2005 metų iki dabar išliko stabili apie 18 ct/kWh. Įvertinus,
jog Skandinavijoje šilumos suvartojimas daugiabučiuose namuose yra daugiau kaip 3 kartus
mažesnis nei prastos būklės, nerenovuotuose Lietuvos daugiabučiuose, šiuo metu
atsidūrėme situacijoje, kuomet Baltijos
šalių gyventojai už būsto šildymą mokės brangiau nei skandinavai.

2. Šilumos vartojimas nuo pastatų įvadų iki šildymo prietaisų butuose 

Mokėjimų už šilumą daugiabučiuose namuose analizė, 2008-2009
metų šildymo sezonas (vidutinė šilumos kaina 23 ct/kWh):

Per metus Lietuvoje šilumai
pagaminti sunaudojama 2 mln. t.n.e
kuro, pusė šio kiekio sudaro centralizuotai tiekiama šiluma, kita pusė –
pasigaminama individualiai. Visi atlikti skaičiavimai ir jau esami pavyzdžiai
rodo, kad atnaujinus esamus daugiabučius ir kitus pastatus, šis skaičius gali
būti sumažintas perpus – užtektų tik 1
mln. t.n.e kuro, kuris dabartinėmis kainomis kainuoja 1 mlrd. 400 mln.
litų. Per dešimt metų tai sudaro 14 mlrd. litų. Taigi kyla klausimas, kaip
gali būti, kad 14 mlrd. litų turime išmesti į aplinką, o visuomenei
skelbiama, kad negalime apšiltinti būsto, nes neturime tam lėšų?  LŠTA skaičiavimais visų pasenusių Lietuvos
daugiabučių renovacijai reikia apie 28 mlrd. litų. 

Aplinkos ministerijos duomenimis,
Lietuvoje iš dalies renovuota vos 700 daugiabučių namų. Tai sudaro vos 2 proc.
iš 45 tūkst. daugiabučių, kuriuose gyvena didžioji dalis šalies gyventojų.
Kompleksiškai renovuotų daugiabučių skaičius tesiekia 20-30. 

LŠTA jau nuo 2005 metų ir per
2008 metus daugiau kaip 15 kartų
kreipėsi į atsakingas Lietuvos valdžios institucijas su prašymu imtis
pagrindinių šalies šilumos ūkio problemų sprendimo – priklausomybės nuo
brangstančių dujų mažinimo ir pasenusių daugiabučių renovacijos. Deja, į
raginimus atsižvelgta nebuvo. Daugiabučių renovacijos ir perėjimo prie vietinio
biokuro procesai iki šiol vilkinami. 

Faktą, kad šios ūkio problemos
yra ypač opios, 2008 m. vasaros pradžioje patvirtino Europos Komisijos
vicepirmininkės Margot Wallstrom raginimas Lietuvai skatinti energijos taupymą,
veiksmingą naudojimą ir atsinaujinančius energijos šaltinius. Pareigūnė davė
suprasti, kad Europos Komisija šias priemones mato kaip vienintelį kelią,
kuriuo žengdama Lietuva gali išsigelbėti nuo didžiųjų valstybių energetinės
priklausomybės. Tačiau ir šis ES
pareigūnų raginimas daugiau investuoti į šilumos taupymą ir alternatyvią
energetiką Lietuvos valdžios institucijų liko
neišgirstas. 

Norint stabilizuoti šilumos
kainas ir didėjančius mokėjimus už šilumą Lietuvai būtina nedelsiant imtis
neekonomiškai šilumą vartojančių daugiabučių
namų renovacijos, plėsti alternatyvaus
gamtinėms dujoms biokuro ir komunalinių
atliekų rinką bei statyti kogeneracines jėgaines,
gaminančias elektrą ir šilumą vartotojams. Visos šios priemonės ir
projektai patvirtinti valstybės strateginiuose dokumentuose: Nacionalinėje
energetikos strategijoje, Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo
plane 2008-2012 metams, Šilumos ūkio plėtros kryptyse, Valstybiniame strateginiame
atliekų tvarkymo plane, Biokuro gamybos
ir naudojimo skatinimo 2004-2010 metais programoje ir kt. Tačiau nuo 2007 m. ir per 2008 m. visi numatyti projektai sustabdyti dėl
šių priežasčių: 

1)      dėl nepradėtų 2007-2013 m. ES struktūrinės
paramos skyrimo procedūrų;

2)      dėl biurokratinių kliūčių išduodant leidimus objektų
statybai;

3)      dėl kai kurių savivaldybių šilumos tiekimo
įmonių pateiktų investicinių projektų nederinimo;

4)      dėl elektros energijos, pagamintos
termofikaciniu rėžimu kombinuotojo elektros ir šilumos gamybos ciklo
elektrinėse, ir elektros energijos, pagamintos naudojant biokurą, nepakankamo
skatinimo. Šiuo metu pilnai neišnaudojami esančių kogeneracinių jėgainių
pajėgumai. Po Ignalinos AE uždarymo vienas iš būdų leidžiančių sumažinti
užprognozuotą krizę elektros energetikos sektoriuje būtų didelio efektyvumo
kogeneracijos plėtra centralizuoto šilumos tiekimo sistemose. Bendrame
technologiniame cikle naudingai gaminant ne tik elektros bet ir šilumos
energiją skaudžios energetinės krizės pasekmės gyventojams būtų juntamai
sumažintos.

5)      dėl laiku neperskaičiuotų šilumos kainų ir
dėl to susidariusių nuostolių šilumos tiekimo įmonėse.

6)      Valstybės
ir savivaldybių pareigūnai, atsakingi už daugiabučių modernizavimą, klaidina
gyventojus, slėpdami, jog didelius mokėjimus už būsto šildymą lemia ne šilumos
kaina, o suvartotas šilumos kiekis.

 Nepaisant viešumoje pasirodžiusių
skatinimų gyventojams atsijungti, centralizuotas šilumos tiekimas Lietuvoje
išlieka Europoje pripažintu perspektyviausiu šildymo būdu. Bendras vartotojų
skaičius kasmet auga, vien per šių metų
I pusmetį prie centralizuotų šilumos tiekimo sistemų prisijungė apie 6000 naujų vartotojų.`

 Atsisiųsti straipsnį (pdf failas) (158.87 KB)