Įvykusi nelaimė Alytuje, kai degančios panaudotos padangos išmetė didelį nuodingų dūmų kiekį, privertė valdininkus ir sveikatos priežiūros specialistus nerimauti dėl žalos žmonių sveikatai. Ir tai atrodė visiems suprantama. Tačiau keistai tokiame kontekste atrodo žiūrėjimas pro pirštus į bemaž tokias pat situacijas prasidėjus šildymo sezonui. Tirštas smogas tvyro kone kiekviename mieste, kur gyventojai individualiai šildo savo namus, kūrendami kietojo kuro katilus ar krosnis. Ir nors akivaizdžiai matyti iš kaminų rūkstantys juodi dūmai, kuriais kvėpuoja gyventojai, apie kažkokius veiksmus situacijai keisti beveik nekalbama. Visuomenę supurtęs padangų gaisras Alytuje – gera proga pasigilinti, kokiu oru mes kvėpuojame ir kas lemia jo kokybę.

Negelbėja ir geras kuras
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Valdas Lukoševičius sakė, kad šilumininkai į šią problemą įvairių institucijų dėmesį bando atkreipti jau daugelį metų. Bet situacija nesikeičia. Žinoma, tam tikro pozityvumo jau galima įžvelgti.

„Teigiamas dalykas tas, kad ir valdininkai, ir politikai ima suprasti, jog vien pigiausias šildymosi būdas nėra pagrindinis gerovės kriterijus. Neseniai vienoje vykusioje konferencijoje buvo pateikti duomenys apie tai, kiek valstybei kainuoja darbuotojų sveikatos praradimas ir kokį vaidmenį čia vaidina lokalus oro užterštumas. Skaičiai – išties dideli“, – sakė LŠTA vadovas.

Pagrindiniai Lietuvos oro taršos šaltiniai – automobilių išmetamos dujos ir individualaus šildymo kietojo kuro katilų dūmai. Ir vieni, ir kiti išmetami į žmonių kvėpavimo zoną ir tiesiogiai patenka į žmonių organizmą.

Skiriami du pagrindiniai kietojo kuro katilų tipai. Pirmasis – kai kuras tolygiai tiekiamas į pakurą, paduodamas reikiamas oro kiekis ir kuras visiškai sudega, iš esmės susidarant tik vandens garams ir anglies dvideginiui, kurie nepavojingi žmogaus sveikatai. Deja, taip veikia tik smulkintą medieną ir įvairias granules deginantys katilai. Jų galia reguliuojama, keičiant kuro tiekimo intensyvumą, o kuro ir oro santykis visada optimalus.

Antrasis tipas – tai gabalinę medieną, briketus ar panašų stambiagabaritį kurą deginantys katilai. Šio tipo katilai, ar jie būtų viršutinio degimo, ar apatinio, ar „žvakės“ tipo, ar gazifikaciniai, pasižymi vienu dideliu trūkumu – jų galia reguliuojama keičiant ne kuro padavimą (jis įkraunamas iš anksto), bet oro tiekimą. Įsiliepsnojus kuro sluoksniui arba esant per didelei galiai šiuose katiluose automatiškai (termoreguliatoriumi ar ventiliatoriumi) arba rankiniu būdu pridaromas oro tiekimas į pakurą ir tuomet prasideda kuro degimas esant deguonies trūkumui. Iš esmės – tai kuro smilkimas, katilas virsta milžiniška „cigarete“, kurios dūmai pasklinda aplinkoje.

Tokio degimo metu išmetamuose dūmuose atsiranda dideli kiekiai įvairių pavojingų sveikatai medžiagų. Pavyzdžiui, gerai žinomas nusinuodijimas smalkėmis (anglies viendeginiu), jeigu tik tokie dūmai patenka į patalpą. Žinoma, išmetus dūmus pro kaminą nuodijimasis vyksta lėčiau ir žmonės greito poveikio nepajunta, tačiau kraujas anglies viendeginį įsisavina greičiau negu deguonį, tad vyksta lėtinis organizmo nuodijimas. Degant gabaliniam kurui, esant deguonies trūkumui, dūmuose susidaro daugybė kitų toksiškų arba kancerogeninių medžiagų – policiklinių aromatinių angliavandenilių, kurie daro lėtą, bet žalingą poveikį gyviesiems organizmams.

Jis atkreipė dėmesį į tai, kad daug kenksmingų, kancerogeninių medžiagų į atmosferą gali būti išmesta net ir deginant geros kokybės kurą – malkas ar briketus.

Kauno technologijos universiteto specialistai atliko matavimus ir nustatė, kad į atmosferą iš individualių namų kaminų išmetami dideli kiekiai nesudegusių angliavandenilių, kitaip tariant, kancerogeninių medžiagų. Kai kuriose šalyse antrojo tipo periodinio įkrovimo kietojo kuro katilai net draudžiami naudoti tankiai gyvenamose vietovėse.

„Net neverta kalbėti apie tai, kaip kartais gyventojai degina visokias atliekas. Kenksmingos medžiagos išmetamos ir naudojant geriausios kokybės kurą, jeigu būna netinkamas degimo procesas. Valstybė mėgina spręsti šią problemą, siūlydama paramą tiems, kurie atsisako gabalinį kietąjį kurą deginančių katilų, juos keisdami granuliniais arba atsinaujinančiais energijos šaltiniais“, – sakė V. Lukoševičius.

Granuliniai katilai irgi degina kietąjį kurą, tačiau čia degimo procesas visai kitoks. Kuras į pakurą dozuojamas nedideliais kiekiais ir dega nesmilkdamas. Žinoma, tokie katilai yra brangesni, kuras – irgi brangesnis, tačiau iš tiesų ekologiškas. Bet gyventojams aktualesnės yra nedidelės išlaidos šiandien, negalvojant apie sveikesnę aplinką rytoj. Dėl to privačių namų kvartaluose, ypač ne naujos statybos, smogas žiemą yra labai aktuali problema. Be to, toks katilas labiau nuodija kaimynus, nes dūmai, pakilę ir atvėsę, leidžiasi kiek toliau nuo taršos šaltinio.

„Ši problema aktuali ne tik mažesniuose miestuose. Kauno Žaliakalnis ar sostinės Šnipiškės irgi dūsta nuo kenksmingų dūmų. Žinoma, kur yra daugiau naujos statybos namų, ten problemų mažiau, nes naujakuriai stengiasi diegti naujas technologijas“, – situaciją apibūdino V. Lukoševičius.

Nekurortinis kurortų oras
Ar yra būdų teisiškai spręsti šį oro užterštumo klausimą? LŠTA vadovas situaciją palygino su balkonų stiklinimu daugiabučiuose. Nors teisės aktai įpareigoja balkonus stiklinti pagal bendrą suderintą projektą, šio reikalavimo laikosi tikrai ne visi. O priežiūros institucijos, nors ir mato, nors ir galėtų bausti už nustatytos tvarkos nesilaikymą, to tikrai nedaro.

„Teisinis mechanizmas, kaip būtų galima drausminti orą teršiančius gyventojus, gal ir galėtų būti sukurtas, tačiau problemų būtų su tų reikalavimų vykdymu. Juridinius asmenis kiek lengviau prispausti – pareigūnai patikrina, pavyzdžiui, autoservisus ar sandėlius, randa senu tepalu, padangomis ar kokiais skudurais kūrenamas krosneles ir surašo aktus, skiria baudas. Privačių namų katilus irgi būtų galima tikrinti, nustatinėti išmetamų dūmų sudėtį, tačiau problema būtų patekti į privačias namų valdas“, – sakė V. Lukoševičius. Žinoma, pirmiausia reikia suprasti šios problemos aštrumą ir ryžtingai ją spręsti, nes tai nėra tik atskiro savininko problema. Nuodijamas visas rajonas.

Anot jo, kvėpavimą smogu galima prilyginti ne pasyviajam, bet pramoniniam rūkymui – individualių namų katilai išmeta didžiulius kiekius kenksmingų medžiagų. Ypač vakare, kai jie vienu metu užkuriami prieš naktį, kai šildomas karštas vanduo ar pan.

Paradoksas – žmonės iš visos šalies į Druskininkus vyksta pailsėti, stiprinti sveikatos. Tačiau nuvažiavę žiemą ir pasivaikščioję šalia individualių namų kvartalo į viešbutį visi grįžta dūmų persmelktais drabužiais. Akivaizdu, kad nemažą kiekį dūmų ir kenksmingų dalelių sugėrė ne tik drabužiai, bet ir plaučiai. Panaši situacija ir kituose kurortuose bei kurortinėse zonose: Anykščiuose, Ignalinoje.

Ekonominė nauda – prioritetas
Šiandien daugiausia akcentuojama, kad valstybė gyventojams, sugalvojusiems atsisakyti taršių šilumos šaltinių – pasenusių kietojo kuro katilų, teikia kompensacijas įsidiegti šilumos siurblius arba įsigyti granulinius katilus. Tačiau mažai kalbama, kad paramą gali gauti ir tie, kurie norėtų jungtis prie centralizuotos miesto šildymo sistemos.

„Mažesniuose miestuose renovavus senus daugiabučius, esamos šildymo trasos yra per didelio pajėgumo. Tačiau tam, kad individualių namų gyventojai jungtųsi prie centralizuoto šildymo sistemos, centralizuoto šilumos tiekimo įmonėms turėtų būti ir finansinė nauda. Dabar tai – daugiausia pavieniai smulkūs vartotojai, kurių prijungimą prie tinklų įmonės turėtų subsidijuoti. Todėl kyla klausimas, ar pavienių vartotojų prijungimo kaštai neguls ant jau esamų vartotojų pečių“, – sakė LŠTA vadovas.

Anot jo, valstybės politika orientuota į tai, kad kuo daugiau centralizuoto šilumos tiekimo įmonių atsisakytų iškastinio kuro ir pereitų prie smulkinto biokuro, kuris deginamas kokybiškai ir neteršia aplinkos. Per pastaruosius metus pavyko pasiekti tiesiog stulbinamų rezultatų. Šilumos tiekimo įmonės yra įdiegusios naujas technologijas, biokuro deginimo procesas yra visiškai kontroliuojamas, jis yra ekologiškas. Todėl, V. Lukoševičiaus teigimu, tikrai būtų galima skatinti individualių namų kvartalus jungtis prie centralizuoto šildymo, kuris yra švarus ir nedaro neigiamo poveikio aplinkai. Tačiau tam reikia sukurti palankias sąlygas ir paskatas.

Šiuo metu Klimato kaitos programoje yra priemonė, pagal kurią centralizuoto šilumos tiekimo įmonės gali gauti paramą individualių namų prijungimui prie tinklų. Taip pat paramos tokiai priemonei įgyvendinti bus galima sulaukti iš ES struktūrinių fondų.

LŠTA vadovas pripažino, kad centralizuoto tiekimo įmonėms ekonomiškai naudingiau prijungti prie tinklų vieną didelį vartotoją – prekybos centrą, verslo centrą ar viešbutį. Tad individualių namų prijungimą galėtų labiau skatinti valstybė, nauda galėtų būti grindžiama per aplinkosauginį aspektą.

„Aplinkosauginis aspektas kol kas nevertinamas pinigais, todėl negalima pagrįsti jo ekonominės naudos. Kas gi paskaičiuos, kokia žala bus patirta numirus keliems gyventojams nuo kenksmingų dūmų sukelto vėžio dar nežinant, ar taip iš tiesų bus, kada tai bus? Čia išeina savotiškas interesų konfliktas, stabdantis individualių namų prijungimo prie centralizuoto šildymo procesą“, – sakė V. Lukoševičius.

Nesuteikia veiksmų laisvės
Jungtis prie centralizuoto šildymo vamzdynų individualių namų gyventojus pristabdo baimė, kad ateityje gali smarkiai išaugti šildymo paslauga.

Kalbant apie galimą patrauklumą, centralizuotą šildymą valstybė skatina taikydama PVM lengvatą, netaikomas joks akcizo mokestis, siūlomos įvairios paramos priemonės, kad gyventojai susigundytų atsisakyti individualaus kenksmingo sveikatai ir aplinkai šildymosi. Tačiau blogybė yra ta, kad centralizuoto tiekimo įmonėms nesuteikiama galimybė lanksčiai derėtis su gyventojais dėl prisijungimo sąlygų, mokėjimo tvarkos ir ateities perspektyvų.

Gerų pavyzdžių, kaip galima skatinti centralizuotą šildymą, tikrai yra. Antai danų centralizuoto šildymo tiekėjai, konkuruodami su dujininkais, siūlo gyventojams ilgalaikes sutartis su fiksuota kilovatvalandės kaina. Ji paskaičiuojama tokia, kad ji būtų visada bent 10 proc. mažesnė, nei kainuotų šildantis gamtinėmis dujomis.

„Mūsų centralizuoto tiekimo įmonės tokių galimybių derėtis su gyventojais neturi. Valstybinis energetikos reguliatorius (VERT) netoleruoja lankstumo ir laikosi pozicijos, kad kaina turi būti visiems vienoda. Yra galimybių, kaip būtų galima spręsti oro taršos problemas, prijungiant individualius namus prie centralizuoto šildymo. Tačiau kliūčių ir barjerų yra dar daugiau“, – sakė V. Lukoševičius.

Jo manymu, jeigu atsirastų politinė valia taikyti griežtesnes priemones oro teršėjams, problemos būtų sprendžiamos tikrai greičiau. Antai valdžiai pagrasinus, kad gyventojams, nenorintiems prisidėti prie daugiabučių renovacijos, bus panaikinama mokesčio lengvata už šildymą, prieštaraujančių būsto atnaujinimui smarkiai sumažėjo. Ar galėtų, pavyzdžiui, taršos mokestis, būti priemone, paskatinančia individualių namų gyventojus jungtis prie centralizuotos šildymo sistemos?

„Tam tikri mokesčiai gali būti paskata keisti įpročius. Miestuose turime taršos žemėlapius, kurie parodo, kuriose vietose ženkliai pakinta oro užterštumas vos prasidėjus šildymo sezonui. Tokie žemėlapiai – geriausias įrodymas, kur pirmiausia reikia spręsti problemas. Tačiau mums trūksta iniciatyvos, trūksta veiksmų plano, kaip būtų galima apmokestinti taršos šaltinius, kad miestuose būtų švaresnis oras. Kol viską vertinsime per ekonominę prizmę, o ne per žmonių sveikatos ir gerovės kriterijus, tol mažai kas keisis“, – mano LŠTA vadovas V. Lukoševičius. Jis pridūrė, kad gerovės valstybės negalima sukurti be sveikos aplinkos, nekreipiant dėmesio į žmonių gyvenimo kokybę ir nesirūpinant ilgaamžiškumu.

Straipsnis publikuotas interneto portale www.alfa.lt, tiesioginė nuoroda https://www.alfa.lt/straipsnis/50406971/miestai-be-kaminu-ar-tai-imanoma