Prasidedant naujam šildymo sezonui Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija (LŠTA) prognozuoja, kad didžiojoje dalyje šalies miestų centralizuoti šildymo tinklu tiekiamos šilumos kaina išliks bemaž nepakitusi, o atskiruose miestuose vyksiančias korekcijas lems techninio pobūdžio faktoriai. Didžiausią įtaką šilumos kainai šiame sezone galėtų turėti biokuro kaina, tačiau neprognozuojama, kad šį sezoną ši prekė  brangs, be to, dalis tiekėjų jau apsirūpino biokuru visam sezonui.

2019 metais net 72 % centralizuotai tiekiamos šilumos buvo pagaminta iš atsinaujinančių išteklių  – daugiausiai biomasės. Dar 2,5 % šilumos buvo pagaminta, sudeginus neatsinaujinančią komunalinių atliekų dalį. Gamtinių dujų naudojimas per metus sumažėjo nuo 29,8 iki 23,4 procentų.

„|Baltpool“ duomenimis, didelė dalis šilumos tiekėjų jau įsigijo biokuro, išimtimi lieka didieji miestai, kur šį procesą stabdo konkurencija su nepriklausomai šilumos gamintojais ir vykdomi aukcionai dėl šilumos gamybos. Be to, šiemet gamtinės dujos atpigo apie 15 procentų ir tai yra papildomas faktorius, pristabdantis biokuro kainas. Kita vertus, neseniai atsirado netikėta rizika – nemažą dalį rinkos užima iš Baltarusijos įvežamas pigesnis biokuras, kurio importą norima riboti, teisinantis Lietuvos biokuro gamintojų interesų gynimu. Jei toks poreikis iš tiesų yra, valstybei reikėtų galvoti apie tiesioginę paramą gamintojams, o ne ribojimus, kurie gali lemti išaugusią biokuro ir atitinkamai šilumos kainą visiems vartotojams“, – sakė LŠTA prezidentas Valdas Lukoševičius  .

Jis pažymėjo, kad vidutinė centralizuotai tiekiamos šilumos kaina per paskutinius 7 metus tolygiai mažėjo nuo 7,7 iki 4,7 ct/kWh (sumažėjimas beveik 40 %), todėl tai patrauklu naujiems vartotojams. Be to,  centralizuotai tiekiama šiluma Lietuvoje pakankamai „žalia“ ir tinka net A++ klasės pastatams, tad naujų vartotojų skaičius auga. Per 2019 metus šalyje jų padaugėjo virš 3000.  

Nepaisant naudos vartotojams, šilumos tiekėjų situacija pastaraisiais metais prastėja – dėl santykinai šiltų pastarųjų žiemų ir atsiskaitant už šiluminę energiją vienanare kaina, šilumos tiekimo įmonės negavo dalies valstybės nustatytų gautinų pajamų. Dėl to sektoriaus pelningumas gerokai mažesnis negu kitų valstybės reguliuojamų energetikos sektorių (elektros ir gamtinių dujų).

„Siekiant užtikrinti patikimą šilumos tiekimą ir toliau diegti šiuolaikines technologijas, būtina koreguoti reguliuojamąją kainodarą, kaip tai daroma labiau pažengusiose šalyse. Reikėtų užtikrinti, kad tiek šilumos kainos, tiek tiekėjų ekonominis gyvybingumas kuo mažiau priklausytų nuo oro sąlygų. Stabilios šilumos kainos nekeltų nereikalingų aistrų prieš kiekvieną šildymo sezoną“, – įsitikinęs V.Lukoševičius.