Baltpool pranešimas, 2025 m. gruodžio 1 d.

Pirkdami biokurą dažniausiai nepermoka tie, kurie mažiau rizikuoja, nedaro klaidų ir pasitiki laiko patikrinta sandorių diversifikavimo strategija.

„Biokuro katilinių darbuotojai kartais vis dar galvoja, kad šilumos kainos vartotojams nuo jų nepriklauso, kad jų darbas tik deginti biokurą užtikrinant šilumos gamybą ir perdavimą. Tai nėra teisingas požiūris, nes nupirkęs biokurą per didele kaina gali pasmerkti miesto gyventojus pusę metų  pernelyg brangiai mokėti už šilumą. Tad kuro pirkimo strategijos pasirinkimas liečia daug žmonių ir neturėtų būti vykdomas kaip kažkieno primestas darbas. Visi privalo turėti pirkimo strategiją. Kai kurios jų nėra sudėtingos, svarbiausia nuosekliai taikyti“, – sako Vaidotas Jonutis, „Baltpool“ biokuro biržos prekybos vadovas.

Anot jo, pasibaigus šildymo sezonui daugelis katilinių vadovų ima diskutuoti, ar pavyko biokuro nusipirkti pakankamai žema kaina, ar ji atitiko rinkos vidurkį.

„Be abejo, jei pavyko sumokėti mažesnę nei rinkos kainą, visi būna patenkinti ir klausimų niekas nekelia. Bet jei matoma, kad sumokėta daugiau nei buvo mokama vidutiniškai, visi ima spekuliuoti, kad padaryta klaidų, pirkta per anksti arba per vėlai ir kas už tai atsakingas. Didžioji dalis su rinkos svyravimais nesusidūrusių pirkėjų galvoje turi tik vieną scenarijų: pirkti, kai kaina mažiausia, ir nepirkti, kai didžiausia. Bet situacija tokia, kad pirkdamas tu negali įsivaizduoti, kokia ta kaina bus ateityje, už kelių mėnesių“, – dėsto V. Jonutis.

Pasiteisinusi strategija – diversifikacija

Finansų rinkose ne šiaip sau yra sugalvota investicijų portfelio diversifikacija, kai investuojama į skirtingas turto klases, skirtingus fondus ir pan., pastebi V. Jonutis. Vienos investicijos brangsta ekonomikai augant, kitos atvirkščiai – krentant, o kai kurių kainų pokyčius nuspėti apskritai labai sudėtinga, jie nepaklūsta jokiems racionaliems dėsniams.

Investuojant į diversifikuotą portfelį, galima sumažinti vieno turto ar pramonės šakos prastų rezultatų poveikį, nes nuostolius vienoje srityje gali kompensuoti pelnas kitoje. Tokiu būdu diversifikavimas padeda išlyginti bendrus rezultatus ir gali padėti sumažinti pinigų praradimo riziką.

Anot pašnekovo, „Baltpool“ yra gavęs pasiūlymų sukurti matematinį ar panašų modelį, kuris kiekvienais metais signalizuotų, kokią strategiją geriau rinktis. Padiskutavus tarpusavyje ir su žaliavų, akcijų prekybos specialistais, buvo nuspręsta pradėti siūlyti vieną strategiją – diversifikacija.

Viena pagrindinių klaidų žaliavų prekybos strategijoje yra situacijos, kai pervertinama turima informacija, manant, kad šiemet viskas bus kitaip ir pavyks pergudrauti rinką. Tuo atveju, kai investuojami asmeniniai pinigai, kiekvieno teisė rinktis savo strategiją ir prisiimti atsakomybę. Bet kai kalbama apie svetimus pinigus (o biokuro atveju tai realiai yra visuomenės pinigai), teisingiausia yra diversifikacija.

Biokuro aukcione dalyvaujančių šilumos gamintojų pagrindinis tikslas yra, kad jų metinė vidutinė biokuro kaina būtų tokia, kokią moka pagrindiniai konkurentai, t. y. tame pačiame mieste dirbantys šilumos gamintojai, nes priešingu atveju biokuro kontraktas gali neleisti vykdyti veiklos. Jei šilumos aukcione dalyvauti nereikia, tada atsakomybė krenta prieš vartotojus, kurie lygina galutines šilumos kainas su šalies vidurkiu.

Biokuro kainų kintamumas rinkoje visada yra vienodas, tarp SM1 ir SM3 produktų nėra skirtumų dėl kainos svyravimų tendencijų. Jei kyla vieno kaina, visada kyla ir kito kaina. Rinkos mechanizmai veikia taip, kad jei kuriame nors regione yra pigesnis biokuras, iš karto atsiranda rinkos dalyvių, kurie inicijuoja biokuro pervežimą iš vienos vietos į kitą, t. y. užsiima arbitražu. Galimybę arbitražui atsirasti sudaro vadinamoji informacijos asimetrija, kai vieni rinkos dalyviai žino daugiau nei kiti. Tačiau tai trunka neilgai ir rinkos susireguliuoja.

„Biokuro rinkoje itin plati diversifikacija nelabai įmanoma, tačiau vieną būdą naudoti galime ir pigiai, ir paprastai: dalį kuro pirkti ilgalaikiais, dalį – trumpalaikiais sandoriais. Istoriškai esame pastebėję, kad tendencijų nėra, tad vienais metais pigesni būna ilgalaikiai sandoriai, kitais – trumpalaikiai. Gali keli iš eilės metai būti tendencingi, tačiau paskui tendencijos keičiasi. Daryti išvadas labai sunku. Tai labiau susiję su emocijomis ar kažkokiu rinkų iracionalumu, nei su logika“, – dėsto pašnekovas.

Jo manymu, sandorių diversifikavimas tarp trumpalaikių ir ilgalaikių yra geriausias būdas užsitikrinti vidutinę rinkos kainą.

„Tokią prekybą galėčiau palyginti su tenisu. Profesionalūs tenisininkai nuo mėgėjų skiriasi tuo, kad žaidėjams mėgėjams pats svarbiausias dalykas, norint laimėti, yra nedaryti klaidų. Pagrindinis biokuro pirkėjų tikslas taip pat turėtų būti ne bandyti aplenkti kitus rizikuojant, o tiesiog neklysti. Mano manymu, klaidų nedarymas yra svarbesnis nei bandymas šiek tiek sutaupyti“, – sako V. Jonutis.

Kaip paskirstyti sandorius dalimis

Anot biokuro prekybos eksperto, pastaruoju metu katilinių vadovai ima vis geriau suprasti sandorių diversifikavimo naudą. Šis didėjantis supratimas natūraliai perkelia diskusiją prie klausimo, kaip subalansuoti skirtingų tipų sandorius valdant kainų ir tiekimo rizikas. 

Kalbant apie kainų ir tiekimo rizikos valdymą, V. Jonutis pabrėžia subalansuotos strategijos svarbą – ilgalaikiai kontraktai užtikrina stabilumą ir leidžia planuoti išlaidas, o trumpalaikiai suteikia lankstumo reaguojant į rinkos pokyčius. Derinant abu sprendimus, galima efektyviau prisitaikyti prie galimų rinkos pokyčių bei verslo augimo poreikių. 

„Biokuro rinkai pritaikėme Nobelio premijos laureato Hario Markovičiaus portfelio teoriją, naudojamą investicijų rizikai ir grąžai įvertinti. Analizė parodė, kad mažiausia rizika pasiekiama tada, kai sandoriai padalijami lygiomis dalimis – 50 proc. ilgalaikių ir 50 proc. trumpalaikių“, – atkreipia dėmesį V. Jonutis. 

Taip, pasak eksperto, sandorių diversifikacija tampa ne tik ekonominiu, bet ir motyvaciniu balansu tarp ilgalaikių sandorių saugumo ir trumpalaikių – lankstumo.