2021 m. birželio 10 d. Dr. Valdas Lukoševičius, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas

Kiekvieną vasarą Lietuvos miestų gyventojai išgyvena deja vu – dėl hidraulinių bandymų kelioms dienoms nutraukiamas karšto vandens tiekimas ir visa šeima sprendžia dilemą: grūdintis ar ar vaikščioti nesiprausus. Dauguma prie tokios tvarkos pripratę ir priima kaip neišvengiamą blogį, nė nesusimąstydami, kad tai yra viena paskutiniųjų užsilikusių sovietmečio šmėklų – mes galėtumėm puikiausiai be to apsieti. Galėtumėm, jei tai daryti leistų griežtos rinkos reguliavimo taisyklės. Taisyklės, kurias reikia keisti.  

Pagal galiojančią tvarką šilumininkai privalo pasibaigus eiliniam šildymo sezonui, kiekviename mieste paskelbti grafikus, kada bus vykdomi centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) vamzdynų hidrauliniai bandymai ir tuos bandymus atlikti, vadovaujantis griežta metodologija.     

Hidraulinių bandymų  tikslas labai aiškus – aptikti vamzdynų silpnas vietas ir suremontuoti jas vasarą, kad išvengti didesnių bėdų žiemą. Atjungti pastatą nuo CŠT sistemos, ją bandant, neišvengiama, nes padidintas slėgis gali pažeisti pastato vidaus sistemą, šilumokaičius ar pan.

Tačiau tie, kurie turėjo progų susipažinti su CŠT sistemomis Šiaurės šalyse ar Vokietijoje, puikiai žino, kad ten jokių karšto vandens tiekimo pauzių nebūna. Jie ten ką, visai atsipalaidavo?

Situacija Vakarų Europos šalyse, kuriose šilumos ūkis nėra valstybės detaliai reguliuojamas, kiek kitokia ir vamzdynai hidrauliškai bandomi tik po sumontavimo ar po didesnio remonto. Periodinių kasmetinių bandymų slėgiu neatliekama arba tik epizodiškai, atskiruose ruožuose, pačios įmonės sprendimu, siekiant pasitikrinti jų stiprumą ar pan. Kadangi už šilumos tiekimo kokybę ir nepertraukiamumą atsakinga pati įmonė ir jos savininkai (paprastai – savivaldybė), jie ir sprendžia kokiomis technologijomis ir kokiomis investicijomis užtikrinti patikimą ir efektyvų šilumos tiekimą. Įprasta rizikas drausti, o tuomet į patikimumo užtikrinimą įsijungia ir draudimo bendrovių ekspertai. 

Taisyklės yra taisyklės
Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose „po planinės“ ekonomikos šalyse, vis dar galioja valstybinis centralizuoto šilumos tiekimo sektoriaus reguliavimas, o tai reiškia, kad beveik visas įrenginių projektavimo, montavimo, eksploatavimo ir aptarnavimo procedūras bei sąlygas bandoma aprašyti įvairiais teisės aktais, tvarkomis, aprašais ir t.t. Žinoma, šie dokumentai daugiausiai išversti iš „sovietinių“ laikų teisės aktų, dažnai nebeatitinka realių aplinkybių, tačiau privalomi ir už jų nesilaikymą skaudžiai baudžiama. Energetikos ministerija kuruoja šilumos ūkio teisinį reglamentavimą, o labai didelius įgaliojimus turinti Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) atlieka tiek ekonominę, tiek ir techninę priežiūrą bei kontrolę. Pagrindinis valstybinio reguliavimo tikslas šiandien – šilumą ir karštą vandenį tiekti mažiausiomis sąnaudomis. Be to, valdininkai, natūralu, linkę apsidrausti, todėl jei parašyta popieriuje, vadinasi tai saugu ir teisėta, nors ne visada teisinga. Tai ir lemia kasmetinę visuotinę hidraulinių bandymų kampaniją ir karšto vandens tiekimo sustabdymus.

Prisitaikydami prie dabartinio reguliavimo šilumos tiekėjai bando sumažinti pasekmes, vamzdynus bandydami zonomis, kad kuo mažesnis skaičius vartotojų liktų be karšto vandens, didesnės įmonės įsigijo mobilias katilines, kurias naudoja laikinam aprūpinimui šiluma. Tačiau ir šios priemonės turi ribotas galimybes, kai reikia per trumpą laiką išbandyti vamzdynus visame mieste. Juo labiau, kai reguliavimas reikalauja viską daryti kuo pigiau. Nesiprausę žmonės, turbūt, neturi ekonominės vertės?             

Šalies ir užsienio ekspertai teigia, kad hidrauliniai bandymai parodo jau tik problemų pasekmes. Kai jau vamzdis surūdijo ir plyšo – jo remontas ar pakeitimas neišvengiamas ir brangus. Daug svarbiau vamzdynų sistemose įdiegti ankstyvos stebėsenos ir profilaktikos priemones.

Pavyzdžiui, Lietuvos CŠT sektoriuje apie 40 % vamzdynų jau yra šiuolaikiniai su vandens pratekėjimo aptikimo sistema. Tuo tarpu teisės aktai ir jiems reikalauja hidraulinių bandymų, o tai jau reiškia, kad pats bandymas sukuria ekstremalias sąlygas ir jiems labiau kenkia, nei padeda ir yra nereikalingas.

Maža to, rinkoje šiuo metu atsiranda šiuolaikinės technologijos ir įrenginiai, kurie pritaikomi senuosiuose vamzdynuose – anksti aptinka vandens pratekėjimą, nuolat tikrina tinklo vandens korozinį aktyvumą, netgi matuoja vamzdžio sienelės storį – gali pranešti kada jau iš tikrųjų jį reikia keisti. Žinoma, visa tai kainuoja ir reikalauja aukštos kompetencijos personalo.

Nemokamų pokyčių nebūna
Šiuolaikinės technologijos jau prieinamos ir jų panaudojimas tikrai pagerintų patikimumą ir sumažintų ar leistų visai atsisakyti hidraulinių bandymų poreikio bei karšto vandens tiekimo pertrūkių.

Tam, kad ad visa tai atsidurtų ir Lietuvoje, šilumos tiekimas turėtų būti grindžiamas kokybės ir kainos santykiu, ekonominės naudos ar paslaugos kokybės kriterijais, o ne tik beatodairiškai siekiant mažiausių sąnaudų. Pigus daiktas yra pigus.  

Suprantama, kad sistemos modernizavimas ir priežiūros technologijos kainuoja ir jų finansavimas turėtų įtakos sąskaitos dydžiui, tačiau aš esu tikras, kad didžioji dalis vartotojų sutiktų šiek tiek sumokėti už ramią vasarą be trikdžių karšto vandens tiekime.                     

Ir man akivaizdu, kad XXI skaitmenizacijos ir sparčios pažangos amžiuje bandymai techninius dalykus sureguliuoti valdiškais aktais – neadekvatu ir neefektyvu.

Tokį sustabarėjusį požiūrį reikia keisti. Ir šilumininkai ne kartą teikė siūlymus optimizuoti vamzdynų priežiūrą, hidraulinius bandymus derinti su kitokiais diagnostikos metodais Deja, šie siūlymai buvo ignoruojami, matyt, nepasitikima ar bijoma permainų. Gal jau laikas keisti požiūrį ir daugiau iniciatyvos bei atsakomybės perduoti tiesioginiam šilumos tiekimo paslaugų vykdytojams? Valstybė galėtų nustatyti tik privalomus saugumo ir kokybės standartus, o jau kaip tai įgyvendinti specialistai geriau žino, negu valdininkai ar politikai.

Straipsnis publikuojamas ir portale www.delfi.lt