Vasario 5 dieną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį dėl Šilumos gamybos ir (ar) supirkimo tvarkos ir sąlygų aprašo, patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. O3-202 (2018 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3E-54, iš dalies pakeisto 2018 m. lapkričio 30 d. nutarimu Nr. O3E-433, redakcija), dalies teisėtumo. Nutarta, kad ši naujoji tvarka, kuri įteisino centralizuoto šilumos gamyboje konkurenciją „pilnais kaštais“ yra teisėta. Kas tai yra ir kuom ji gali būti neteisinga šilumos vartotojų atžvilgiu?  

Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) veikla yra potencialiai pavojinga veikla, nes bet koks šilumos tiekimo sutrikimas šalčių metu gali pridaryti katastrofiškų padarinių miestų gyventojams (prisiminkime Telšiuose 2006 metais įvykusią avariją ir jos padarinius). Dėl to ši veikla yra licencijuojama ir reguliuojama. Tai yra, nacionalinis energetikos reguliatorius – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) – turi taip reguliuoti šį sektorių, kad veiklą pagal licenciją vykdanti įmonė, būtų pasiruošusi užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą. Tam turi būti parengti šilumos gamybos įrenginiai, nupirktas kuras, darbe budėti žmonės ir t.t.

Dujų ar elektros sektoriuje bet koks naujas prie sistemos prisijungęs gamintojas akimirksniu gali pakelti sistemoje slėgį ir padidinti galią, bet šilumos tiekimo sektoriuje procesai vyksta žymiai lėčiau. Pašildytas vanduo keliauja vamzdžiais lėtai – tik apie 3-6 km/h – tai yra žmogaus žingsniu. Vadinasi, norint pakelti vandens temperatūrą Gariūnuose ir tokį vandenį nusiųti į Santariškes, reikia kelių ar net keliolikos valandų. Atsitikus avarijai, vamzdynų sistemoje reikia turėti parengtas (veikiančias) ir mieste tinkamai išdėstytas katilines – tik taip galima bent minimaliai palaikyti šilumos tiekimą, o per 3 valandas jį pilnai atstatyti. Uždelsus ilgiau, gali užšalti ir susproginėti vamzdynai pastatų įvaduose (tai ir atsitiko Telšiuose). Siekiant išvengti skaudžių padarinių įvykus avarijoms, CŠT sistemos buvo atitinkamai suprojektuotos, sukomplektuotos ir palyginti patikimai eksploatuojamos. Iki 2018 vasario 28 dienos. Šilumos tiekėjui buvo skiriamos lėšos, kad jis galėtų ne tik palaikyti debitą, slėgį ir temperatūrą kiekvieno pastato įvade, bet ir skubiai atstatytų šilumos tiekimą įvykus avarijai.      

VKEKK 2018 vasario 28 dieną nusprendė, kad šilumą gali gaminti bet kas, bet kur, kad tik tą mėnesį būtų pigiau. Ir visas susijusias pajamas pasiims tas, kas gamins tą mėnesį šilumą. Ką tai reiškia? Privatūs nepriklausomi šilumos gamintojai (NŠG) be jokios atsakomybės ir įsipareigojimų gali pasistatyti savo katilines bet kur, kur turi įsigiję sklypą. Jų sąnaudos yra mažesnės nei CŠT įmonių, todėl privatus kapitalas gali pademonstruoti pranašumą prieš savivaldybės ar valstybės valdomas įmones ir jas išstumti iš rinkos. Tačiau naujosios NŠG katilinės techniškai negali atlikti tų funkcijų, kurias pagal licencijavimo taisykles dabar atlieka šilumos tiekėjas. NŠG katilinės skirtos pelno generavimui, bet ne šilumos tiekimo patikimumui ar kokybei užtikrinti, todėl jos negalės patenkinti sistemos poreikių.

Žinoma, bijodama tokių padarinių VKEKK pažadėjo duoti reguliuojamiems šilumos tiekėjams pinigų išlaikyti kažkokį kiekį dujinių katilų. Tačiau norint, kad tie rezerviniai dujiniai katilai veiktų, reikia nuolat išlaikyti darbuotojus, remontuoti, užsisakyti brangiąsias dujas ir t.t. Tai vėl didina bendruosius šilumos tiekimo kaštus, tačiau naujoji tvarka to nevertina.

Taigi ir kyla natūralus klausimas – ar reguliuojamas ir valstybei (jos žmonėms) būtinąsias viešąsias paslaugas teikiantis reguliuojamas šilumos tiekėjas gali būti lengvai pakeičiamas be jokios atsakomybės ir įsipareigojimų tik pelno siekiančiu verslo subjektu?  Ir tai net nebus daug pigiau?

Puikiai žinoma, kad šalčiausiais mėnesiais šilumos poreikis išauga keleriopai ir tuomet nei viename Lietuvos mieste jokios konkurencijos nėra ir greičiausiai nebus. VKEKK tai suprasdama, įvedė šilumos kainų „apribojimą“ biokuro katilinėms, tačiau reguliuojamų NŠG pelningumą tikrins tik po metų, tačiau vartotojai gali jo ir nesusigrąžinti – juk pelną nesunku ir paslėpti. O nereguliuojamų NŠG pelnas iš viso nekontroliuojamas. Ir visa tai vadinama „lygiaverte“ konkurencija.

Žinoma, yra ir natūralus šilumos gamybos kainų „ribotuvas“ – tai dujiniai katilai, kurių kol kas dar stovi daug. Tačiau, jeigu biokuro katilinės pardavinės šilumą už dujinių katilų kainą – ar vartotojui nuo to geriau? O po kiek laiko neveikiantys dujiniai katilai bus demontuoti – ar po to vėl grįšime prie reguliavimo?

Sakykime, uždaroje CŠT sistemoje veikia keturi konkuruojantys šilumos gamintojai. Jeigu vienas iš jų bankrutuoja ir užsidaro, tai ar likusieji trys sumažins šilumos kainas? O ir jų reguliavimui nėra teisinio pagrindo – nereguliuojami NŠG neprivalo net teoriškai dalytis pelnu su šilumos vartotojais, kaip kad reguliuojamas šilumos tiekėjas. Taigi, kaip dažnai Lietuvoje būna – viskas teisėta, tik kažin ar teisinga.