Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) šių metų kovo 31 d. priėmė nutartį, kuria nusprendė, kad Energetikos ministro 2020 m. gegužės 21 d. pasirašytas įsakymas „Dėl pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“, pakeitimų prieštarauja Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui. Tai sukėlė, kai kuriems šilumos vartotojams klausimų, kuriuos pabandysime atsakyti.

Kokius pakeitimus numatė Energetikos ministerijos teisės aktas?

Šilumos ūkio įstatymas (ŠŪĮ) numato, kad šilumos punktas yra pastato šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginys. Jie būtini namo tinkamam eksploatavimui ir naudojimui, yra neatskiriama namo dalis ir šio namo butų ir patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Deja, bet didžioji dauguma šilumos punktų Lietuvoje buvo įrengta šilumos tiekėjų panaudojant visų šilumos vartotojų lėšas. 2011 metais įsigaliojus įstatymo pakeitimams, visiems šilumos vartotojams buvo pasiūlyta perimti šilumos punktus savo nuosavybėn. Dauguma pastatų bendrasavininkų taip ir padarė ir dabar šilumos punktais rūpinasi patys, apmokėdami jų funkcionavimui būtinas išlaidas. Deja, bet dalis pastatų bendrasavininkų atsisakė perimti šilumos punktus ir jie „liko pakabinti ore“. Šilumos tiekėjas jų įrengimo ir eksploatavimo sąnaudų negali įtraukti į šilumos kainą (neleidžia įstatymas), o šilumą ir karštą vandenį tiekti būtina. Jeigu pastato bendrasavininkai atsisako šilumos punktų sąnaudas apmokėti, nieko nebelieka tik kaip jas apmokėti visų šilumos vartotojų lėšomis, nes šilumos tiekėjas kitų pajamų tam neturi. Dėl to kenčia savivaldybių valdomų šilumos tiekimo įmonių ekonomika, nevykdomi kiti projektai.

Tokią neteisybę ir atskirų šilumos vartotojų grupių diskriminavimą ėmėsi taisyti Energetikos ministerija, įteisinusi, kad visi šilumos vartotojai privalo apmokėti savo naudojamų šilumos punktų eksploatavimo ir aptarnavimo sąnaudas, nepriklausomai nuo jų nuosavybės. Paprasta, aišku ir teisinga.          

Ką teismas pripažino neteisėtu?

Minėtas teismo sprendimas neginčija, kad šilumos vartotojai turi susimokėti už jų naudojamą šilumos punktą. Tai logiška ir teisinga. Tačiau LVAT nusprendė, kad Energetikos ministerijos pasirinktas šitos problemos sprendimo būdas teisiniu požiūriu nekorektiškas – tai yra neteisėtas, kadangi Šilumos ūkio įstatyme taip nėra tiesiogiai reglamentuota. Tai reiškia, kad bus rengiamos kitos pataisos (teisėtos), kuriomis bus įgyvendinta logiška ir teisinga įstatymo nuostata, kad jeigu šilumos punktas reikalingas konkrečiam pastatui, tai jo sąnaudas ir turi apmokėti to pastato bendrasavininkai.

Tiesiog, susiklosčiusi situacija iliustruoja kaip teisėkūros „džiunglėse“ gali paklysti paprasti ir teisingi sprendimai.