Šaltinis: 2022 m. rugpjūčio 18 d. lrt.lt

Pasaulyje sparčiai brangstant energijos ištekliams ir Lietuvai nusprendus visiškai atsisakyti rusiškų dujų, politikų tarpe atsinaujino ginčai, kodėl ir kas kaltas, kad Vilnius vis dar neturi naujos biokuro katilinės, o artėjančiam šildymo sezonui ir vėl naudos dujas, o gal net ir mazutą.

Gerai, kad politikai sutaria, jog ateitis priklauso biokurui, o iškastinio kuro šildymui turi būti atsisakyta. Tačiau, neramina tai, kad kai kurie politikai ir ekspertai klaidina visuomenę ir kuria iliuziją, pateikdami, kaip faktą, kad biokuras yra pigi alternatyva brangioms dujoms. Taip nėra.

Biokuras yra švarus, ekologiškas, tausojantis mūsų aplinką kuras. Ne kaina, o sveikesnė ir švaresnė aplinka, turi tapti pagrindiniu argumentu ir motyvu, pertvarkant šilumos ūkį.

Biokuras irgi kainuoja. Jo kainą diktuoja rinka, o ne politikų pažadai žmonėms, atpiginti šildymo kainas. Galbūt, remiamasi prisiminimais, kada pigi žaliava bei iš jos pagamintas biokuras, buvo vežamas į Lietuvą? Baltarusija kolkas nėra rinkos ekonomikos šalis, todėl tokią pigią biokuro kainą galėjo lemti valstybės naudojami administraciniai metodai, dotavimas ir t.t. Nors pigaus biokuro srautai iš kaimyninės valstybės užsidarė, bet tai padarė didelę žalą mūsų biokuro gamintojams. Nepajėgdami konkuruoti su dirbtinai nupiginta baltarusiška produkcija, dalis lietuviško biokuro gamintojų bankrutavo arba ėmė dirbti su stabiliomis užsienio rinkomis. Dabar jie kviečiami grįžti į Lietuvos rinką, tačiau pas mus vis dar trūksta nuoseklaus ir apgalvoto valstybės požiūrio į biokuro rinkos plėtrą.

Lietuva turi didžiulį potencialą biokuro gamybai, tačiau dėl reikiamos infrastruktūros trūkumo, neefektyvios teisės aktų bazės, o ir kartais, isteriško požiūrio į gamtos apsaugą, jo neišnaudoja. Kai kuriais mokslininkų skaičiavimais, mūsų miškuose yra apie 40 milijonų kubinių metrų medienos, kurią sudaro brandūs ir perbrendę menkaverčiai medynai. Tai yra beveik 8 milijonai tonų naftos ekvivalentu.

Ką reikia padaryti, kad dideli biokuro ištekliai Lietuvoje būtų efektyviai išnaudojami?

Pirmiausiai, reikia keisti politikų ir kai kurių ekspertų tarpe dominuojančią nuostatą, kad biokuras yra pigi kuro rūšis ir beveik nieko nekainuoja. Įvertinus visus faktorius, ekologiškas, atsinaujinantis kuras niekada nebus pigiausias ir negalės konkuruoti su iškanstinio kuro kainomis. Biokuro kainos pastaruoju metu rinkoje nuolat auga.

Taip pat, yra paplitęs naivus mąstymas, kad biokuro gavyba tai yra, vos ne tas pats, kaip nueiti į mišką ir prisirinkti šakų žiemai. Nuo miško iki katilinės yra ilgas ir sudėtingas gamybinis bei logistinis kelias. Tinkamai paruošti biokurą ir pristatyti šilumos katilinėms kainuoja ir šiame procese dalyvauja daug grandžių.

Tai yra miškų ruošos ir atsodinimo planavimo bei įgyvendinimo procesas, kuris yra imlus laikui. Po to reikalinga darbo jėga ir investicijos į tinkamą techniką, kad būtų pateikta reikalinga žaliava iš miško, biokuro paruošimui. Tada, pats biokuro gamybos procesas, irgi reikalauja brangių įrengimų, darbo jėgos, elektros energijos sąnaudų. Galų gale, sandėliavimo, logistikos ir transportavimo paslaugos, taip pat turi savo kaštus. Visa tai ir sudaro galutinę biokuro kainą.

Biokuro gamyboje egzistuoja ir verslo rizikos, kurių pasekoje atsiradusius nuostolius turi dengti patys gamintojai. Šilumos gamintojams pagal sutartį yra įsipareigojama pristatyti tam tikrą kiekį biokuro. Problema yra ta, kad biokuro gamintojas turi pasirūpinti biokuro kiekiu visam sezonui, jį sandėliuoti, o katilinei kuras pristatomas tik dalimis pagal poreikį. Esant šiltai žiemai, šilumos gamintojas nebepirks anksčiau sutarto kiekio, nes jis jam nebereikalingas.

Šiuo metu galiojanti šilumos kainų nustatymo tvarka yra nelanksti. Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT) šilumos gamintojams nustato įkainius tik du kartus per metus. Katilinėse naudojamo biokuro rinkos kainų dinamika yra didžiulė. Pastaruoju metu kainos tik augo. Susidaro situacija, kada šilumininkams nustatytos kainos jau yra pasenusios ir neatitinka rinkos. Per elektroninę sistemą vykdomame aukcione šilumininkai diktuoja biokuro kainas tokias, kokios yra patvirtintos VERT įkainyje. Tačiau, už tokią žemą kainą biokuro pardavėjų neatsiranda. Po dviejų neįvykusių aukcionų, šilumos gamintojai yra priversti pirkti biokurą ne aukcione, o tiesiai iš gamintojų, kurių įkainis yra didesnis nei VERT nustatytas. Tokiu būdu šilumininkams susidaro nuostoliai, kuriuos anksčiau ar vėliau privalės padengti savivaldybės. Aišku, iš tų pačių, mokesčių mokėtojų suneštų pinigų.

Viskas būtų kur kas paprasčiau ir aiškiau, jeigu būtų pakeistos šilumos kainų nustatymo taisyklės ir VERT galėtų dažniau, negu du kartus per metus, tvirinti šilumos įkainius. Tada, šilumininkai turėtų galimybę per aukcioną įsigyti reikiamą biokuro kiekį realiomis rinkos kainomis ir išvengti nuostolių.

Tai tik keletas problemų su kuriomis susiduria ši perspektyvi, atsinaujinančių energetinių išteklių rinka Lietuvoje ir kurių sprendimas prisidėtų prie efektyvesnio apsirūpinimo biokuru. Tačiau, svarbiausia, yra suvokti, kad pigios anglies ir mazuto (artimiausiu metu Vilniuje dar gali prireikti) laikai šilumos ūkyje baigėsi. Ateitis priklauso biokurui ir kitoms atsinaujinančios energetikos rūšims. Ir pirmiausiai todėl, kad norime stabdyti mūsų Žemę niokojančius veiksnius, gyventi švaresnėje aplinkoje ir būti sveikesni. O sveikata pinigais neišmatuojama.