Metai bėga, įpročiai nesikeičia

„Aistras kursto dar neseni prisiminimai kai mokesčiai už komunalines paslaugas buvo nereikšmingi ir dėl šilumos taupymo niekas galvos per daug nesuko. Greičiau priešingai, šilumos energija buvo švaistoma į kairę ir į dešinę, o už viską buvo atsakinga valdžia. Deja, laikai pasikeitė, o šilumos vartotojų įpročiai ir šiandien liko tie patys", – sakė Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos prezidentas Dr. Valdas Lukoševičius.

Jis siūlo apžvelgti šilumos kainodarą, per kurią monopolijoms įtaką daro Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK). Lietuvoje, kaip ir daugumoje pažangių šalių, taikoma skatinamoji ilgalaikių ekonominių kainų metodologija, pagrįsta būtinųjų kaštų nustatymu ir jų padengimu vartotojų pinigais. „Tai reiškia, kad šilumos vartotojai turi padengti šilumos gamybos ir pristatymo kaštus, užtikrinant sistemų patikimumą, efektyvumą, plėtrą ir renovaciją", – sakė V. Lukoševičius.

Dvi šilumos tiekimo sąnaudų pusės

Mokant už šilumą tikrąją kainą, visiems kyla klausimas – ar kaina pagrįsta, kam atitenka mokami pinigai? Visos sąnaudos kainodaroje skiriamos į dvi pagrindines rūšis. Pirmoji sąnaudų rūšis – tai „kintamosios", kurios būtinos kuro, vandens, elektros įsigijimui ir susijusios su parduodamu šilumos kiekiu. VKEKK duomenimis, 2007 metais kurui skirtų sąnaudų dalis bendroje centralizuotai tiekiamos šilumos sąnaudų struktūroje sudarė net 67 procentus.

„Kitaip tariant, šilumos tiekėjai iš kiekvienos šilumos vartotojų dešimtinės apie 5 litus atidavė gamtinių dujų tiekėjams, o dar beveik 2 litus – kitų kuro rūšių ir energijos tiekėjams. Svarbu pastebėti, kad šilumininkai kuro tiekėjams yra priversti sumokėti nedelsiant, o mokėjimai už šilumą stipriai vėluoja", – teigė V. Lukoševičius.

2007 metais beveik visos šilumos įmonės dirbo nuostolingai ir finansinių srautų subalansavimui teko skolintis – vien palūkanų bankams sumokėta 18 milijonų litų. Praėjusiais metais šilumos tiekimo įmonės patyrė per 100 mln. litų nuostolių. Radikaliai priešingi gamtinių dujų pardavėjų rezultatai. Vien AB „Lietuvos dujos" uždirbo virš 100 mln. litų pelno.

Antroji sąnaudų dalis – „pastoviosios", reikalingos mokėti mokesčius, atlyginimus darbuotojams, skiriamos remontams ir investicijoms atlikti. VKEKK duomenimis, šios sąnaudos 2007 metais vidutiniškai sudarė 5 ct/kWh galutinės šilumos energijos savikainos. „Taigi, pernai 1 iš 10 litų buvo skirtas darbuotojų atlyginimams, o likusieji 2 litai atiteko medžiagų bei įrenginių tiekėjams, montuotojams ir kitoms samdomoms paslaugoms bei mokesčiams apmokėti", – sakė V. Lukoševičius.

Anot jo, „pastoviosios" sąnaudos nekito nuo 2002 metų iki šiol ir svyravo 4-5 ct/kWh ribose. „Iš esmės tai ir yra atsakymas skeptikams dėl šilumos tiekimo efektyvumo – šių sąnaudų dydis priklauso nuo įmonių vadybos ir aktyvumo", – teigė V. Lukoševičius.

Šilumininkai skurdo, dujininkai lobo

Pasak jo, 2002-2007 metais buvo labai sumažinti šilumos gamybos ir perdavimo nuostoliai bei įvairios sąnaudos ir taip kompensuotas algų didėjimas ir brangstančios paslaugos. Ilgalaikėje kainodaroje pastoviosios sąnaudos „užšaldomos" 3-5 metams, bet paliekama galimybė įmonėms užsidirbti iš sąnaudų mažinimo ir veiklos efektyvumo. Šio laikotarpio statistiniai duomenys patvirtina skatinamojo reguliavimo efektyvumą. Pažymėtina, kad nustatant naują bazinę kainą, šie pasiekimai perduodami šilumos vartotojams.

„Ekonominiais principais pagrįstoje kainodaroje „uždirbama" per efektyvumą, tačiau būtinos, bet nepadengtos sąnaudos niekur nedingsta ir jas tenka apmokėti vėliau. Laiku nekoreguotos ar dirbtinai sumažintos šilumos kainos lemia, kad dalis ankstesnių metų kaštų atsiduria šilumos kainoje vėliau ir dar su papildomomis palūkanomis", – sakė V. Lukoševičius.

Šis faktas lemia papildomą šilumos kainų augimą, tačiau gražinus „skolą" atitinkama suma padengiama iš šilumos savikainos. „Todėl šilumos kainų perskaičiavimas vieną kartą metuose iš esmės brangina šilumos energijos kainą ir nėra jokia dovana vartotojams. Beje, jeigu kuras pinga, tai retas kainų koregavimas vėl nėra naudingas vartotojams", – teigė V. Lukoševičius.

Anot jo, vien šie keli paminėti kainodaros elementai rodo, kad ne viskas taip paprasta, kaip kartais atrodo interneto svetainių komentatoriams. „Sudėtingas šilumos kainų klausimas yra socialiai ir politiškai yra labai jautri tema, todėl dažnai eskaluojamas demagogiškai ir be jokių faktų ir skaičiavimų. Negalime pakeisti pasaulinių kuro rinkų procesų, tačiau energiją švaistantys ir netvarkomi daugiabučiai namai yra mūsų neveiklumo ir nesugebėjimo tvarkytis liudijimas. Tačiau tai jau kita tema", – sakė V. Lukoševičius.