AB „Kauno energija“ pranešimas. 10 retorinių klausimų nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidentui V. Kisieliui

2017-07-26

Naujoji tvarka numato, kad šilumos tiekimo įmonės,
pateikdamos šilumos pirkimo aukcionui savo pasiūlymus, turės į juos įtraukti ir
pastoviuosius gamybos kaštus, kurių, pagal šiuo metu galiojančią tvarką,
neįtraukia. Pasak p. V. Kisieliaus, šių kaštų įtraukimas į siūlomos supirkti
šilumos kainą, turėtų sumažinti galutinę šilumos kainą vartotojams. Su tuo
susijęs 1 retorinis klausimas V. Kisieliui:

1. Ar prie 1
pridėję 1, gausime 1?

Pirmos klasės aritmetikos kursas sako, kad turėtume
gauti 2. Dėl to, fiksuojame straipsnyje pasakytą pono V. Kisieliaus teiginį:
„Keisis tvarka ir šildymas atpigs“. Nuoširdžiai linkime, kad p. V. Kisielius
būtų teisus. Su tikslu atpiginti šilumą vartotojams 100 proc. sutampa ir
šilumos tiekimo įmonių siekiai.

Tik visa žinantis ekspertas gali vienodai sėkmingai
kalbėti apie šilumos gamybą, tiekimą, technologijų diegimą, reguliavimą,
pelningumą ir kitus dalykus. Tačiau, kaip žinia, gamtoje viską iškart mokančių
nėra. Žąsis gerai skraido ir plaukia, bet gana prastai bėgioja.

Gal p. V. Kisielius išsigando Kaune iškastų tranšėjų
ir pergyvena dėl tiekimo ir galbūt dėl to P. V. Kisieliui visada labai patinka
manipuliuoti terminais „vartotojai permoka“, „nepagrįsti pelnai“, „antkainiai“
ir t. t.

Jau ne kartą šiuos nepagrįstus p. V. Kisieliaus
kaltinimus viešai paneigė ne tik šilumos tiekimo įmonės, bet ir Valstybinė
kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri išaiškino, kad šilumos kaina
vartotojams nustatoma pagal jos patvirtintą šilumos kainų nustatymo metodiką ir
kad šilumos tiekimo įmonių pelnas yra reguliuojamas ir jei per kurį nors
laikotarpį šilumos tiekimo įmonės pelnas būna didesnis, jis grąžinamas
vartotojams sumažinant šilumos kainą ateinančiu laikotarpiu. Be to, šilumos
tiekimo įmonės pelno dalį dividendų forma atiduoda savivaldybėms, kurios jį
panaudoja bendriems miesto poreikiams tenkinti.

Tuo tarpu NŠG pelnų nereguliuoja niekas. Jų pelnai
jokia forma negrįžta vartotojams ir nusėda tik jų savininkų kišenėse.

Su tuo susijęs 2 ir 3 retoriniai klausimai ponui V.
Kisieliui:

2. Kokią
dalį pelno ir kada nors vienas NŠG grąžino vartotojams?

3. Gal NŠG
norėtų deklaruoti savo gaunamus pelnus? Juk šilumos tiekimo įmonės juos
deklaruoja viešai! Tad, jei NŠG reikalauja vienodų sąlygų, tai tegul jos būna
vienodos visur!

Tęsiant pelnų temą, galima pateikti dar vieną retorinį
klausimą p. V. Kisieliui:

4. Kokią dalį pelno ir kada nors vienas NŠG skyrė
miesto infrastruktūrai gerinti bei vamzdynams rekonstruoti?

Tuo tarpu šilumos tiekimo įmonės iš gaunamo pelno rekonstruoja
ir remontuoja vamzdynus, kad žmonės ištisus metus patikimai gautų šilumą ir
karštą vandenį! Tuo galima įsitikinti šiuo metu pasivažinėjus po Kauną. Ko gero
dar niekada kauniečiai vienu metu nematė tiek išraustų gatvių ir keičiamų
vamzdynų! AB „Kauno energija“ šiais, 2017 metais mieste vykdo net 7 stambius
vamzdynų rekonstrukcijos projektus, kurie ženkliai pagerins šilumos tiekimo
vartotojams patikimumą ir sumažins tų pačių NŠG tiekiamos šilumos nuostolius!

Retorinis klausimas p. V. Kisieliui:

5. Kaip
manote, iš kokių pinigų vykdomi šie vamzdynų keitimo projektai?

Atsakome: iš AB „Kauno energija“ pelno (kurį p. V.
Kisielius visuomet taip aktyviai akcentuoja) ir iš dalies iš Europos Sąjungos
Struktūrinių Fondų. Europos Sąjungos pinigai, skiriami šiems projektams, tai
pinigai, kurių nereikės sumokėti kauniečiams, kad jų miesto infrastruktūra
pagerėtų.

Retorinis klausimas p. V. Kisieliui:

6. Kaip NŠG prisidėjo ar prisideda prie to, kad
miestų, kuriuose jie veikia, infrastruktūra pagerėtų?

Kalbėdamas apie konkurenciją, ponas V. Kisielius sako
taip pat iš dalies sako netiesą, teigdamas, kad „nuolatinė konkurencija tarp
nepriklausomų gamintojų lemia mažas šilumos gamybos kainas, <…>“. Ne ši
konkurencija lemia mažas šilumos gamybos kainas arba lemia jas tik iš dalies.
Pagal galiojančią šilumos supirkimo tvarką, šilumos tiekimo įmonės privalo
supirkti iš NŠG šilumą tik tuomet, kai jie parduodą ją pigiau, nei gali
pasigaminti pati šilumos tiekimo įmonė. Jei NŠG parduotų ją brangiau, šilumos
tiekimo įmonė paprasčiausiai neturėtų teisės jos pirkti. Taigi, konkurencija
tarp pačių NŠG čia niekuo dėta.

Šiandien konkurencija tarp šilumos gamintojų
labiausiai išsivysčiusi Kaune. Čia, vien miesto integruotame tinkle veikia 10
nepriklausomų gamintojų. Jie kūrėsi ir savo įrenginius statė ten, kur turėjo
sklypus, kur buvo galimybė kuo mažesnėmis sąnaudomis prisijungti prie tinklo.
Tačiau tinklo vystymo prasme, jų vietos nebuvo optimalios ir inžineriškai
pagrįstos. Sistema tapo defragmentuota, tinklas tapo temperatūriškai ir
hidrauliškai „tampomas“, vamzdynai varginami. Nepriklausomi gamintojai,
statydami savo gamybos įrenginius, vadovavosi tik savo verslumo kriterijais,
tačiau jokiu būdu ne tvarumo ir ne saugumo kriterijais jiems nerūpėjo (ir dabar
nerūpi) sistemos gyvybingumas bei vartotojai.

Šilumos tiekimo įmones p. V. Kisielius vadina
priežastimi, dėl kurios neva mažos šilumos gamybos kainos „gyventojų sąskaitose
neatsispindi taip, kaip galėtų“. P. V. Kisielius sako, kad šilumos tiekėjai,
„laimėję aukcionus, vartotojams šilumą parduoda brangiau nei ją gali pagaminti
nepriklausomi gamintojai. Tokie papildomi tiekėjų taikomi šilumos gamybos
antkainiai yra niekaip nepaaiškinami, kadangi už šilumos tiekimą, aptarnavimą
ir kitas šilumos tiekėjų paslaugas vartotojai susimoka atskirai.“

Toks p. V. Kisieliaus neatsakingas manipuliavimas
sąvokomis yra artimas nusikalstamam. Norėtume tikėti, kad dauguma skaitytojų
atsirenka, kas yra tiesa, o kas ne. Kalbėti apie kažkokius mistinius
„antkainius“ kai yra Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos
patvirtinta metodika, yra mažų mažiausiai neatsakinga! Metodika yra skelbiama
viešai ir kiekvienas gali su ja susipažinti kada panorėjęs. Joje nėra numatyti
jokie „antkainiai“, apie kuriuos kalba V. Kisielius. Šilumos tiekimo įmonių
veikla yra kasmet audituojama ir joks auditas nėra nustatęs jokių „antkainių“.
O p. V. Kisieliui kaip verslo atstovui turėtų būti suvokiama, kad galutinė
produkto kaina vartotojams susideda ne vien iš jo pagaminimo, bet ir tiekimo
bei vartotojų aptarnavimo kaštų.

Su tuo susijęs 7 retorinis klausimas p. V. Kisieliui:

7. Ar,
pirkdamas pieną parduotuvėje, mokate už jį tiek pat, kiek mokėtumėte kaime už
ką tik primelžtą?

Pagal viešai prieinamą informaciją, Klaipėdoje NŠG
šilumą rugpjūčio mėnesiui pasiūlė po 0,5 – 0,6 cento už kilovatvalandę. Tuo
tarpu, Kaune veikiantys NŠG – dvigubai brangiau.

8 retorinis klausimas p. V. Kisieliui:

8. Kodėl
Kaune NŠG rugpjūčio mėnesį pasiūlytos supirkti šilumos kainos yra dvigubai
didesnės, nei Klaipėdoje?

Apskritai, pastarojo meto NŠG asociacijos elgsena
verčia stebėtis. Juk būtent jie savo lobistiniais veiksmais siekė įvesti naują
šilumos supirkimo tvarką. Dabar, kai jau aišku, kad ši nauja tvarka bus įvesta
nuo š. m. lapkričio 1 d., NŠG asociacija toliau viešai žeria nepagrįstus
kaltinimus šilumos tiekimo įmonių atžvilgiu, lyg siekdama jas pažeminti
visuomenės akyse. Susidaro įspūdis, kad patys NŠG bijo savo išsikovotos naujos
tvarkos, nes, ko gero, nėra tikri, ar ji ir toliau užtikrins jiems buvusius
pelnus, kai šilumos tiekėjai patys dar neturėjo biokuro katilinių.

O šilumos tiekimo įmonės, kaip jau minėjome, yra
pasiruošusios pagal šią naująją tvarką dirbti. Kaip ir dabar, taip ir vėliau
tvarkos laikymąsi užtikrins Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija,
todėl vartotojai gali būti tikri, kad šilumą jie ir toliau gaus teisinga ir
pagrįsta kaina.

Ir pabaigai dar du retoriniai klausimai p. V.
Kisieliui:

9. Kodėl NŠG
nepretenduoja į viso kurio nors miesto šilumos ūkio valdymą?

10. Kodėl
beveik nuolat mažiausios šilumos kainos Lietuvoje yra Šiauliuose ir Utenoje –
miestuose, kuriuose nėra nei vieno NŠG?

 2017-07-26 d. AB "Kauno energija" pranešimas

 

2017-06-25 d. www.delfi.lt publikuotas V. Kisieliaus straipsnis „V. Kisielius. Šilumos tiekėjų agonija naujos tvarkos akivaizdoje

 
Daugiau informacijos: http://www.lsta.lt/lt/articles/view/688