Komisija, priimdama sprendimą dėl šilumos kainos dydžio, tikrina įmonės sąnaudas, spaudžia šilumos tiekėjus dirbti taupiai ir nepripažįsta nuostolių, kurie susidaro dėl neūkiškumo. Komisija renka iš šilumos tiekėjų duomenis, todėl kiekvieną mėnesį patikrinama už kiek ir kiek nupirko kuro, kiek jo buvo sudeginta ir kiek pagaminta šilumos. Kad ir kaip Komisija norėtų būti palankesnė vartotojui, tačiau negali būti neteisinga ir tiekėjo atžvilgiu. Todėl, jei duomenys rodo, kad skaičiuojant šilumos kainą manyta, jog gamtinės dujos (ar kitas kuras) kainuos apie 800 litų už tūkstantį kub. metrų, o realiai Lietuvoje jos buvo parduotos brangiau nei už 1100 litų, tai tą skirtumą Komisija leidžia įskaičiuoti į kainą. Šiuo atveju šilumos tiekėjo negalime apkaltinti neūkiškumu, nes gamtinių dujų, mazuto kainos sunkiai prognozuojamos ir priklauso nuo bendrų tendencijų pasaulio rinkoje. Tačiau nereiktų pamiršti, kad ši taisyklė galioja ir esant priešingai situacijai – kai į kainą yra įskaičiuojama aukštesnė kuro kaina, nei realiai tiekėjas mokėjo, sukauptos papildomos lėšos, nustatant kainas ateinančiam periodui, bus atimtos iš tiekėjų.

 Visą pranešimo tekstą rasite čia:
 Iš kur atsiranda šilumos tiekėjų nuostoliai ir ar juos turi apmokėti vartotojai?.doc (377.50 KB)