Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos pranešimas, 2026 m. kovo 4 d.

Sušalę ir tamsūs Ukrainos miestai, niokojama pasaulinė naftos ir suskystintų dujų pramonė, nukirsti kabeliai ir vamzdynai, didesni ar mažesni gaisrai ir jau prognozuojama nauja pasaulinė energetinė krizė verčia kuo skubiau pasirūpinti Lietuvos miestų energetika, labiau nei kaimiškieji regionai, priklauso nuo centralizuoto energijos tiekimo. Šiek tiek apie energetinį saugumą.

Kai namas dega, ne laikas rūpintis aplinkosauga

Šiandieniniame neramiame pasaulyje rūpintis vien klimato kaita turbūt per didelė prabanga, nes į darbotvarkę iškyla nauji iššūkiai dėl saugumo, patikimumo ir prieinamos energetikos poreikio. Apie tai jau kalba (veikia) ne tik atskirų valstybių politikai, bet ir pati Europos Sąjunga. Jei anksčiau buvo ruošiamasi daugiausiai kibernetiniam atsparumui, tai pastaruoju metu atsparumo paieška apima vis daugiau gyvenimo sričių. Kaip atrodo Lietuvos miestai šiuo požiūriu, atsižvelgiant į skaudžias pamokas Ukrainoje ir kituose regionuose?

Vietinė elektros generacija – išsigelbėjimas nuo šalčio ir „blackouto“

Kariaujančių šalių patirtis rodo, kad efektyviausia energetinė ataka nukreipiama į dideles elektros transformatorines, skirstyklas, galingas elektros perdavimo linijas – keliais sprogimais nutraukiamas elektros tiekimas dideliam vartotojų skaičiui.  Be elektros šiais laikais neveikia ne tik buitiniai prietaisai, bet ir vandentiekis, pastatų šildymo sistemos ar net dujinės katilinės.

Ukrainoje vienas pirmųjų sprendimų prasidėjus karui buvo aprūpinti centrinio šildymo katilines nuosavais elektros generatoriais, kurie užtikrina katilinių darbą, netgi nutrūkus elektros tiekimui iš nacionalinio tinklo. Skubiai pertvarkius daugiaaukščių šilumos punktus, katilinėse esantys vandens cirkuliaciniai siurbliai bent minimaliai užtikrina šildymą pastatuose, netgi be elektros tiekimo iš nacionalinio tinklo. Didesnės galios elektriniai generatoriai ne tik patenkina katilinių poreikius, bet ir aprūpina elektra greta esančius pastatus. Tuo tikslu daugelyje miestų buvo skubiai įrengti vietiniai požeminiai elektros tinklai, kurie ne tik aprūpina elektra regione esančius vartotojus, bet ir padeda atkurti sisteminį elektros tiekimą po „blackoutų“.

Lietuvoje šioje srityje dar daug darbo, nes dauguma centralizuoto šilumos tiekimo šaltinių – tai biokuru kūrenamos vandens šildymo katilinės, o ne kogeneracinės elektrinės. Pastaruoju metu šios katilinės aprūpinamos nuosavais elektros generatoriais, leidžiančiais užtikrinti veiklą bent 24 valandas. Tačiau tai ne tas pats, kas aprūpinti miestą tiek šiluma, tiek elektra. Deja, galimybių nusidėvėjusius biokuro katilus pakeisti efektyviais kogeneracijos blokais šiuo metu nedaug. Netgi didžiuosiuose Lietuvos miestuose stabiliai veikiančių ir vietinį biokurą bei atliekas naudojančių kogeneracinių jėgainių galia santykinai maža. Išorinis Lietuvos aprūpinimas elektra iš užsienio keliais kabeliais gana pažeidžiamas, kai nėra vėjo ir saulės. Manytina, kad didesnė vietinė ir patikima šilumos bei elektros kogeneracija iš vietinių išteklių būtų didžiulis privalumas energetinio saugumo požiūriu.                         

Saugu tai, ko yra daug ir po žeme

Kaip privalumą saugumo požiūriu, reikėtų vertinti Lietuvos didžiuosiuose miestuose išaugęs biokuro katilinių skaičius išskaidė šilumos gamybą į daugelį skirtingų vietų. Kadangi šios katilinės tarpusavyje sujungtos vamzdynais, šilumą miestui gali patiekti bet kuris iš šitų šaltinių. Primintina, kad anksčiau tiek Vilnių, tiek Kauną šiluma aprūpindavo 1-2 didžiulės šiluminės elektrinės. Dabar šilumos gamintojų yra gerokai daugiau. Vėlgi Ukrainos patirtis rodo, kad tiek šilumos tiekimo trasos, tiek požeminiai dujotiekiai yra santykinai saugūs – jie retai pažeidžiami arba nesunkiai remontuojami. Svarbiausia turėti autonominius, išskaidytus šilumos gamintojus, kurie nepriklausytų nuo saulės ar vėjo. Šiuo požiūriu Lietuvos šilumos ūkio konversija nuo importuojamų dujų ar mazuto į vietinį biokurą ir komunalines atliekas (apie 90 % kuro struktūroje) yra pavydą daugeliui šalių keliantis procesas, nes tai tvaru aplinkosaugos požiūriu ir reikšmingai padidina miestų aprūpinimo šiluma patikimumą. Šie ištekliai vietiniai, jų pakanka net šalčiausiomis žiemomis, ką patvirtino sausio mėnesio patirtis. Kitas klausimas – ar vietiniai ištekliai visada garantuoja jų fizinį ir ekonominį prieinamumą?  

Vietiniai ištekliai – vietiniam naudojimui?

Stabiliąją energetiką biokuru grindžia ne tik Baltijos valstybės, bet ir Skandinavijos šalys. Tokie įrenginiai plinta Lenkijoje ir Vokietijoje, kur poreikis yra nesulyginamai didesnis, negu Lietuvoje. Latvijoje jau dabar dideli kiekiai smulkintos medienos eksportuojami, šis procesas plečiasi ir Lietuvoje. Juk tai laisva rinka – jokių įsipareigojimų Lietuvos energetikai nėra. Nieko asmeniško, tik verslas.

Todėl kyla klausimas: ar jau ne laikas rūpintis patikimu ir ilgalaikiu apsirūpinimu miško ir medienos liekanomis, kurios jau turi ypatingą reikšmę nacionalinės energetikos saugumui?

Šiuo metu net nėra tiksliai  žinoma, kiek biokuro žaliavos turime, kiek jos paruošta žiemai, kur ji nukeliaus.  Lietuvoje skundžiamasi šildymo sąskaitomis, tačiau jų dydį lemia išteklių kainos. Rinka lėmė, kad biokuro kainos dėl išaugusios paklausos sausį-vasarį pašoko du kartus. Kaip ir elektros kainos, kaip ir pastaruoju metu brangstančios dujos.

Ar sutiksime, kad karinis konfliktas Persijos įlankoje pabrangins Lietuvos miškų kurą proporcingai naftos ar dujų kainoms tarptautinėse rinkose? Labai detaliai skaičiuojame šilumos kainas, tačiau nekreipiame dėmesio į jų pirmines priežastis. Jeigu šilumos kainos valstybės reguliuojamos, tikintis mažiausių, tai gal verta reguliuoti ir jų pagrindinę priežastį – biokuro kainas? Juo labiau kad apie pusę Lietuvos miškų priklauso valstybei. Apie tai tikrai verta pagalvoti ruošiantis kitam šildymo sezonui.