Nors už lango jau vis šilčiau šviečia saulė, daugelis turbūt prisimena šaltuosius žiemos mėnesius, kai individualių namų kvartaluose draikosi dūmai, išleidžiami iš netvarkingų krosnių ar šildymo katilų. Šie dūmai yra ne tik matomi, bet dažnai ir skleidžia nemalonų kvapą bei yra kenksmingi žmonių sveikatai. Visai kas kita – centralizuotas šilumos tiekimas, kurio šilumą gaminantys įrenginiai gyvenamosios aplinkos neleistinai neteršia.

Individualių namų kaminai nėra aukšti, kenksmingos medžiagos, išmetamos iš jų, esant ramiam orui, neišsisklaido, o dažniausiai draikosi prie žemės, tvyro to paties ar kaimyninių namų kiemuose bei gatvėse. Šildymo sezono metu aplinkos oro tarša tokiuose rajonuose padidėja nuo dviejų iki keturių kartų.

Dažnai ši tarša atsiranda dėl to, kad žmonės, taupydami pinigus, degina tai, kas papuola po ranka – įvairias buitines atliekas, senus drabužius, baldų nuolaužas, padangas ir t.t. Degdamos, šios atliekos skleidžia į aplinką pavojingas medžiagas. Įrodyta, kad keliasdešimt individualių namų, kuriuose deginamos nerūšiuotos buitinės atliekos, teršia aplinką labiau, nei keliasdešimčiai tūkstančių gyventojų šilumą tiekianti speciali atliekų deginimo katilinė.

Iš buitinių katilinių ar krosnių išmetamų dūmų niekas nevalo ir sąlygiškai mažai kontroliuoja jų išmetamą taršą. Taip pat beveik niekas nesukontroliuoja ir koks kuras jose yra deginamas.

Buitiniai dujiniai katilai aplinką teršia mažiau, tačiau, jei jie yra įrengiami daugiabučiuose namuose (pvz., kai kuris nors daugiabučio gyventojas įsirengia tokį katilą savo bute), oras aplinkiniams gyventojams taip pat yra teršiamas.

Tuo tarpu, centralizuotas šilumos tiekimas sukurtas taip, kad neterštų aplinkos vietovėse, kur gyventojų daug. Esant centralizuotam šilumos tiekimui, pastatuose nereikalingi jokie kaminai, iš kurių sklistų dūmai, suodžiai, kietosios dalelės ar kitos kenksmingos medžiagos, o radiatoriai šyla. Šildantis centralizuotai, kiemuose ir patalpose neatsiranda jokių skiedrų, anglies dulkių ar kitų šiukšlių, kurios paprastai atsiranda kūrenant kietuoju kuru. Nereikia ir atskiros patalpos ar vietos kietajam kurui sandėliuoti, taip pat nereikia ir iš anksto mokėti už kurą. Vartotojai moka tik už faktiškai suvartotą šilumą ir tik pasibaigus mėnesiui. Šilumai gaminti nenaudojami jokie papildomi degimo procesai, nėra papildomo atviros ugnies ar sprogimo šaltinio. Taip pat nėra CO₂ pritekėjimo į gyvenamąsias patalpas rizikos.

Centralizuotai tiekiamos šilumos gamybos šaltiniai paprastai statomi ten, kur tarša turi mažiausią poveikį gyvenamai aplinkai. Tuo tarpu, vietinės katilinės teršia orą ten kur gyvenama. Didelių pramoninių katilinių išmetama tarša yra kontroliuojama valstybės institucijų, jas riboja aplinkosaugos normatyvai, tuo tarpu buitinių katilinių tarša nėra nei stebima, nei kontroliuojama.

Šilumos tiekėjų gamybos šaltinius kontroliuoja net keletas valstybės ir savivaldybės lygmens institucijų. Patikrinimai būna planiniai, neplaniniai ir pagal gyventojų paklausimus. Aplinkos apsaugos agentūra tikrina, kaip laikomasi taršos leidimuose ir Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nustatytų momentinių ribinių verčių teršalams, išmetamiems iš stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių.

Aplinkos apsaugos agentūros, nepriklausomų laboratorijų bei AB „Kauno energija“ laboratorijos kovo mėnesį atlikti matavimai rodo, kad AB „Kauno energija“ katilinių išmetamuose dūmuose tarša ne tik neviršija leistinų normų, bet yra net keletą kartų už jas mažesnė.

Skirtingai nuo buitinių katilinių ar krosnių, šilumos tiekėjų katilinėse dūmai yra atvėsinami ir išvalomi iki keletą kartų mažesnių reikšmių, nei leidžia tarptautiniais dokumentais reglamentuotos normos. Didžiausią iš pramoninių katilinių išmetamų dūmų dalį sudaro vandens garai, atsirandantys iš deginamos drėgnos medienos (biokuru kūrenamose katilinėse). Teršalų juose labai mažai. Tą liudija ir atliekamų tyrimų protokolai. Be to, aukšti katilinių kaminai išmeta dūmus į aukštesnius atmosferos sluoksnius, kuriuose išsisklaido ir žmonių gyvenamosios aplinkos faktiškai nepasiekia.