LŠTA pranešimas spaudai

Šilta žiema praeis, o po jos tikriausiai ateis nebe tokia šilta – juk vidutinė temperatūra nekyla taip sparčiai, net ir pagal liūdniausias klimato kaitos prognozes. Tikriausiai pasibaigs ir pigus baltarusiškas biokuras, ypač pradėjus veikti didelės galios biokurą naudosiančioms elektrinėms, dabar statomoms Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse. Išaugus šilumos kainoms, netrukus vėl bus ieškoma kaltų ir siūlomi įvairiausi receptai šilumos kainų mažinimui. Neribotą konkurenciją, kaip sprendimą, siūlo nepriklausomi šilumos gamintojai (NŠG), investavę nemažus pinigus Lietuvos šilumos ūkyje ir teigiantys neva sutaupę šilumos vartotojų milijonus. Lyg nereikėtų tų investicijų susigrąžinti ir dar pelno užsidirbti.

Realybė tokia, kad žiemos mėnesiais iš esmės visi Lietuvoje veikiantys NŠG savo pigiai gaminamą šilumą galėtų parduoti dujiniais katilais gaminamos šilumos kainomis, tačiau kokia iš to nauda šilumos vartotojams? Žinoma, demontavus senuosius šilumos tiekėjų nebenaudojamus dujinius katilus šilumos kainų brangimui žiemą ribų nebūtų. Tai suprasdama, Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) įvedė apribojimą – palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas, t.y „kartelę“, kurios visi šilumos gamintojai viršyti negali. Kadangi žiemą realios konkurencijos nėra, tai absoliuti dauguma gamintojų šiuo laikotarpiu siūlo šilumą tik „per plauką“ mažesnę ar net tos „kartelės“ dydžio – juk vis tiek viską šilumos tiekėjas supirks. Pavyzdžiui, Baltpool biržos duomenimis, šilumos aukcione sausio mėnesį Vilniui buvo nustatyta „kartelė“ 2,8 ct/kWh, o absoliuti dauguma šilumos gamintojų pardavė šilumą už 2,79 ct/kWh, vasario mėnesį atitinkamai nustatyta „kartelė“ 2,68 ct/kWh, o didžioji dalis šilumos parduota už 2,67 ct/kWh ir t.t. Panaši situacija ir kituose Lietuvos miestuose. Tačiau tai ne konkurencija, o reguliavimas. Žinoma, vasarą šiluma atpigs, nes dauguma NŠG nedirbs, tačiau teks atsigriebti žiemą.

Pirma ateinanti mintis – reikia daugiau konkuruojančių gamintojų. Bet ar gali kažkas pastatyti dar vieną brangią katilinę, kuri dirbs gal tik kokį mėnesį ar du per metus? O ir kokia iš jos nauda šilumos vartotojams, jeigu ji tokia pati kaip ir kitos, tik pinigus visiems metams turės užsidirbti per 1-3 mėnesius? Todėl ir nebeatsiranda naujų šilumos gamintojų, o esamieji reikalauja pašalinti bet kokį reguliavimą.

Dabartinė „konkurencija“ šilumos gamyboje verčia visus gamintojus maksimaliai užsidirbti per kelis žiemos mėnesius, nes šiltuoju laikotarpiu galimybių tam nebelieka. Bet tai reiškia, kad „išpučiamos“ šildymo sąskaitos žiemos mėnesiais tiek gyventojams, tiek biudžetinėms įstaigoms, išauga piniginės kompensacijos remtiniems šilumos ir karšto vandens vartotojams, o sunkiau besiverčiantys piliečiai didesnę dalį pajamų turi pakloti už tokią „konkurenciją“.      

Netruks prabėgti šis šildymo sezonas ir labai tikėtina, kad kitas jau bus daug brangesnis. Gal verta iš anksto ruoštis, kad žiema neužkluptų „netikėtai“. Politikams ir valdininkams verta prisiminti „auksinę“ taisyklę: daugiau konkurencijos, kur ji veiksminga, ir daugiau reguliavimo, kur konkurencija neveikia. Kai bandoma suplakti į krūvą du priešingus dalykus, gaunasi nei šis nei tas. Akivaizdu, kad daugelyje Lietuvos miestų, kur šilumą tiekia reguliuojamas šilumos tiekėjas, nėra jokių konkuruojančių gamintojų, šilumos kainos daug mažesnės, negu miestuose, kuriuose „aktyvi gamintojų konkurencija“. Politikams ir valdininkams nereikėtų „užkibti“ ant „konkurencijos“ kabliuko, ruošiantis šildymo brangimui.