Kodėl iš iš kur atsirado centralizuotas šilumos tiekimas?

Kai tik žmogus išmoko užsidegti ugnį, jis ją pradėjo naudoti įvairiems tikslams, tuo pačiu ir savo būstui šildyti. Nuo to laiko praėjo daug amžių, iš esmės pasikeitė žmonių bendruomenės gyvenimas, atsirado įvairūs pastatai – prabangūs ir nelabai, tačiau jų šildymas ir esmės liko gana primityvus: malkos arba kitas kuras – krosnis, židinys, centrinio šildymo sistemos katilas ir pan.

• 1876 Pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema įrengta JAV (Niujorke).
• 1893 Pirmoji kombinuotos šilumos ir elektros energijos gamybos elektrinė buvo pastatyta Europoje, o sukonstruota Vokietijoje (Hamburge).
• 1900 Gruodžio 5 d. pradėjo veikti pirmoji Vokietijos rajoninio šildymo sistema Drezdene.
• 1904 Pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema Vengrijoje, aprūpinanti šiluma Parlamentą Budapešte.
• 1923 Pradėjo veikti pirmoji Olandijos centralizuoto šilumos tiekimo sistema (Utrechte).
• 1924 Tarybų Sąjungoje pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema (Sankt Peterburge).
• 1925 Danijoje (Kopenhagoje), taip pat Islandijoje (Reikjavike) pradėjo veikti centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
• 1930 Pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema Prancūzijoje (Paryžiuje).
  Europoje šiais metais veikė daugiau nei 200 centralizuoto šilumos tiekimo jėgainių.
• 1932 Šveicarijoje (Ciuriche) buvo pradėta statyti centralizuoto šilumos tiekimo jėgainė.
• 1937 Valonėjos mieste (Belgijoje) pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
• 1947 Kogeneracijos pradžia Lietuvoje, kuomet Kaune iš Petrašiūnų elektrinės turbinų garas buvo pradėtas tiekti popieriaus fabriko technologiniams ir buitiniams poreikiams tenkinti.
• 1947 Švedijoje pradėjo veikti centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
  Austrijoje pradėjo veikti pirmoji kogeneracinė jėgainė.
• 1951 Didžiojoje Britanijoje (Londone) pradėjo veikti pirmoji didesnė centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
  Pradėjo veikti pirmoji centralizuoto šilumos tiekimo sistema Suomijos sostinėje Helsinkyje.
• 1954 Pradėjo veikti pirmoji kogeneracinė jėgainė Lenkijos sostinėje Varšuvoje.
  Įsikūrė Euroheat&Power – tarptautinė centralizuoto šilumos tiekimo, centralizuoto šaldymo ir kombinuotos šilumos ir elektros energijos gamybos asociacija. Asociacijos tikslas skatinti centralizuoto šilumos tiekimo, centralizuoto šaldymo ir kogeneracijos plėtrą ES šalyse.
• 1957 Lietuvoje (Vilniuje) pradėjo veikti centralizuoto šilumos tiekimo sistema.
  Pradėjo veikti pirmoji kogeneracinė jėgainė Suomijoje.
• 1964 Švedijoje pradėjo veikti pirmoji branduolinė kogeneracinė jėgainė.

Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT), kaip parodė daugelio Vakarų Europos šalių patirtis, yra gyventojams labiausiai priimtinas šiluma aprūpinimo būdas, skaičiuojantis savo egzistavimo pradžią nuo 1876 m. JAV. Pirmosios sistemos, pradėjusios centralizuotai tiekti garą Locport’e, sėkmė buvo geru akstinu, paskatinusiu vystyti centralizuoto šilumos tiekimo sistemas kitose JAV vietovėse.

Europoje pirmosios centralizuoto šilumos tiekimo sistemos buvo įrengtos Vokietijoje paskutiniajame 19 a. dešimtmetyje Hamburgo miesto rotušėje 1893 m. ir Berlyno technikos universitete 1894 m.

1900 m. centralizuotas šilumos tiekimas buvo įrengtas Dresdene. Tai nebuvo tipinis komercinis projektas. Jis buvo skirtas apšildyti 11 pastatų, kuriuose buvo surinktos neįkainojamos meno vertybės, norint apsaugoti juos nuo gaisro pavojaus. Taip pirmą kartą įvertintas vienas iš centralizuoto šilumos tiekimo privalumų – saugumas.

Vėliau centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, pradedant trečiuoju 20 a. dešimtmečiu, pradėtos sparčiai diegti kituose Vokietijos miestuose, taip pat ir kitose šalyse (Danijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, Švedijoje, Suomijoje). Tų sistemų diegimas ir vystymas rėmėsi grynai komerciniu požiūriu.

Atskirai reikia išskirti CŠT vystymą buvusioje Tarybų Sąjungoje, kuris buvo vykdomas vadovaujantis valstybiniu planavimu. Taip buvo elgiamasi ir Centrinės bei Rytų Europos šalyse, kuriose pagrindas tam buvo planinė ekonomika.

 Lietuvoje CŠT pradžia laikoma 1947 m. birželio 7 d., kai Kaune iš Petrašiūnų šiluminės elektrinės buvo pradėtas tiekti garas popieriaus fabrikui. 1948 m. iš šios elektrinės pradėtas tiekti ir karštas vanduo gyvenamųjų namų, esančių Tunelio g. (dabar K. Baršausko g.), šildymui. 1949-1955 m. laikotarpiu pradedamos naudoti pirmosios CŠT sistemos Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Vėlesniais metais centralizuotas šilumos tiekimas Lietuvoje buvo sparčiai vystomas ir, galima laikyti, kad jau 1990 m. buvo pasiektas tas lygis, kurį turime dabar.

   
CŠT, vystomas tiek grynai komerciniais tikslais, tiek grindžiant jo plėtrą planine ekonomika, labai plačiai taikomas šaltesnio klimato šalyse: Skandinavijoje, Rytų ir Vidurio Europoje, Rusijoje. Tokį CŠT populiarumą galima paaiškinti jo privalumais, kadangi jis turėjo ir turi daug pranašumų aprūpinant šiluma lyginant su kitais energijos nešikliais.

   
Visų pirma, tai jau minėtas atvejis, kai naudojant centralizuotą šilumos tiekimą, visiškai eliminuojamas gaisrų pavojus dėl šildymo sistemų, ko negalima pasakyti apie kitus šildymo būdus, kai pastate deginamas bet koks kuras. Deginti dujas dar pavojingiau, kadangi jos gali sukelti ne tik gaisrą, bet ir visą pastatą sunaikinantį sprogimą. Net ir elektrinis šildymas taip pat kelia potencialaus gaisro pavojų. Nemažiau svarbūs ir kiti privalumai:   

Čia paminėti privalumai svarbūs gyventojams, kurie yra pagrindiniai centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojai. Lietuvoje 2007 m. jie suvartojo 72 % patiektos šilumos ir buvo apšildoma per 63 % viso miestuose esamo gyvenamojo ploto. Verta pažymėti, kad Skandinavijos šalyse, taip pat Austrijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Olandijoje centralizuotai tiekiama šiluma apšildoma apie 90 % viso miestuose esamo gyvenamojo ploto. Kartu reikia pažymėti, kad šie duomenys nėra absoliučiai tikslūs, nes iš tikrųjų yra trečia tarpinė grupė gyvenamųjų namų, esančių priemiesčiuose, kurie statistiniuose duomenyse atskirai neįvardijami ir yra priskiriami miestams arba kaimams.

   
CŠT tiekimas turi dar didesnę svarbą, žvelgiant į jį valstybiniu požiūriu. Tuomet išryškėja dar didesni jo privalumai, kuriuos galima paversti rimtais svertais, turinčiais didelės įtakos valstybės ūkiui. Štai tie privalumai: