Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos pranešimas, 2025 m. spalio 13 d.

Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) technologija – pagrindinis miestų aprūpinimo šiluma būdas daugumoje Šiaurės ir Vidurio Europos valstybių. Lietuva – viena iš jų. Kiekvieną rudenį prasideda diskusijos: „Kiek reikės mokėti už šildymą?“. Kaip žinia, šildymo sąskaitos dydis – tai energijos suvartojimas (kWh) padaugintas iš šilumos energijos kainos (ct/kWh). Jeigu pastato energetinė kokybė iš esmės gyventojų  atsakomybėje, tai šilumos kainų dydį lemia šilumos tiekėjų, savivaldybių ir pačios valstybės sprendimai. Šį kartą apie tai.

Vidutinė šilumos kaina Lietuvoje nuosekliai mažėjo nuo 2012 iki 2020 metų. Tuomet miestai aktyviai keitė gamtines dujas pigesniu biokuru, šilumos gamybai pradėtos naudoti komunalinės atliekos, o valstybė rėmė tiek katilinių, tiek  ir vamzdynų modernizaciją.

Tačiau 2022 m. geopolitinė ir energetinė krizė „pašokdino“ energijos išteklių kainas, ir jos nebegrįžta į prieškrizinį lygį. Prognozuojama, kad šį šildymo sezoną šilumos tiekimo sąnaudos Lietuvoje didės keliais procentais, o nuo 2026 m. sausio šildymo sąskaitos išaugs dar apie 12%. dėl panaikintos PVM lengvatos. Šiuo metu apie 90% centralizuotai tiekiamos šilumos Lietuvoje gaminama iš vietinės medienos ir komunalinių atliekų. Kas dar galėtų sumažinti arba bent stabilizuoti šilumos kainas?

Kuo daugiau vartotojų – tuo mažesnė šilumos kaina

Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) kas mėnesį skelbia šilumos kainas (ct/kWh) atskirose savivaldybėse. Palyginkime šilumos kainas  2025 metų vasario mėnesį didelėse ir mažose įmonėse, kai jos šilumą gamina pačios (be išorinių gamintojų), daugiausiai naudodamos biokurą:      

Žalioji kainos dalis atspindi kintamąsias sąnaudas (kurui, elektrai, vandeniui, reagentams). Akivaizdu, kad ši kainos dedamoji, kai visi miestai pradėjo masiškai naudoti biokurą, panaši ir mažai priklauso nuo įmonės dydžio. Iš esmės neturi poveikio ir šilumos pardavimų apimtys. Nereikia šilumos, tai nenaudojamas ir kuras.

Tuo tarpu pastoviųjų sąnaudų (mėlyna) dalis skiriasi daugiau kaip 2 kartus. Tai viso ūkio išlaikymo sąnaudos: įrenginių kaštai, eksploatacija ir aptarnavimas, darbo užmokestis, valstybės mokesčiai. Kuo daugiau vartotojų naudojasi CŠT sistema – tuo mažesnė šių išlaidų dalis tenka atskiram šilumos vartotojui. Ir priešingai, kiekvienas atsijungimas nuo CŠT sistemos brangina šią dedamąją, jeigu visas ūkis dėl to lieka nepakitęs. Juk nekeisi vamzdynų ar didžiulių katilų dėl kelių butų atsijungimo.

Jeigu šilumos pardavimai mažėja dėl pastatų renovacijos, tai ilgainiui prie naujų šilumos poreikių priderinama ir CŠT sistema. Sumažėja šildymo poreikiai, tačiau lieka karšto vandens ruošimui ir jo temperatūros palaikymui reikalinga energija, naujų vartotojų poreikiai. Kaip bebūtų, kiekvienam miestui ir šilumos vartotojams naudinga turėti kuo daugiau pastatų,  prijungtų prie CŠT sistemų. Didesnis šilumos vartotojų skaičius ir tankis – mažesnės šilumos kainos. Tą akivaizdžiai liudija šilumos kainų ir jų struktūros skirtumai tarp didžiųjų ir mažųjų savivaldybių, nors jos naudoja tą patį biokurą, perkamą panašiomis kainomis.   

Masto ekonomija – ypač svarbi mažesniems miestams

Mažose CŠT sistemose, kur pastatai skaičiuojami dešimtimis, kiekvienas naujas prisijungęs vartotojas gali apčiuopiamai sumažinti šilumos kainas. Tai suprasdamos savivaldybės, kaip taisyklė, savo valdomas įstaigas skatina naudotis centrinio šildymo paslaugomis. Ypač naudingi baseinai ar kiti stmabesni karšto vandens vartotojai, kurie naudojasi CŠT sistema visus metus. Jau daugelį metų mažiausia šilumos kaina šalyje  yra Utenoje. Prie to reikšmingai prisideda „Utenos alus“ ir kiti pramoniniai objektai, kurių šilumos poreikiai ir dideli, ir tolygūs. Ar viską darome, kad Lietuvos miestuose įrengti vamzdynai kuo geriau tarnautų vietos poreikiams? Turbūt ne.

Valstybės pagalba – ne visiems vienoda

Pavyzdžiui, jeigu pastatas nori atsisakyti iškastinio kuro ir įsirengti šilumos siurblį gali gauti net iki 90 % išlaidų kompensaciją. Tačiau jeigu norėtų prisijungti prie efektyvios „žalią“ šilumą tiekiančios CŠT sistemos – negautų nė cento. Nors elektra dažniausiai „importinė“ ir ne visai „žalia“. Lietuva siekia energetikos dekarbonizacijos, tačiau nėra jokių paskatų, pavyzdžiui, iškastines importuojamas dujas pakeisti iš vietinio biokuro pagaminta šiluma. Finansuojamas šildymas elektra (šilumos siurbliai), nors tiek už elektrą, tiek už dujas sumokėti pinigai dažniausiai iškeliauja svetur. Skundžiamasi, kad trūksta elektros galių naujiems generatoriams, tačiau visiškai neskatinamas prisijungimas prie CŠT sistemų, kurios turi didėjantį pralaidumo rezervą dėl vykstančios pastatų renovacijos ir galėtų sumažinti elektros sistemos apkrovą. Tokia tad pastarųjų metų energetikos „politika“ Lietuvoje. O kaip elgiasi mūsų kaimynai? Koks jų požiūris į centralizuoto šildymo plėtrą?

Dauguma Europos šalių aktyviai remia centralizuoto šildymo plėtrą

Vokietija siekia kasmet prie centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemų prijungti po 100 000 pastatų, kartu dekarbonizuodama esamus šilumos gamybos šaltinius. Šiuo tikslu teikiamos 40% subsidijos CŠT infrastruktūros ir atsinaujinančių energijos išteklių (AEI) šaltinių (>75 %) įrengimui. Olandijos vyriausybė planuoja iki 2030 m. prie CŠT tinklų prijungti 500 000 naujų vartotojų – tai būtų maždaug dvigubai daugiau nei šiuo metu yra prisijungusių. Austrijoje fondas Umweltförderung im Inland skiria 30 mln. eurų per metus CŠT plėtrai ir dekarbonizavimui. Papildomai projektus finansuoja ir kiti nacionaliniai fondai. Čekija 2021–2030 m. laikotarpiu šildymo transformacijai planuoja skirti 3 mlrd. eurų. Estija per pastaruosius 10 metų aktyviai subsidijavo CŠT projektus. Šiuo metu fonde yra 22,5 mln. eurų, skiriamų renovuotų pastatų prijungimui prie CŠT sistemų. Latvija taip pat teikia subsidijas pastatų prijungimui prie CŠT infrastruktūros. Lenkijoje prieinamos kelios ES finansuojamos priemonės bei nacionaliniai fondai, pavyzdžiui, NFOŚiGW. Programa „Clean Air“ finansuoja renovuojamų pastatų prijungimą prie CŠT tinklų. Slovakija 2021–2030 m. laikotarpiu numato skirti 1 mlrd. eurų valstybės pagalbos energetinio efektyvumo projektams. Tai apima CŠT sistemų modernizavimą, aukšto efektyvumo kogeneraciją, šilumos saugyklas, išmaniuosius tinklus. Be to, įteisintas privalomas pastatų prijungimas prie efektyvių CŠT sistemų, o prijungimo išlaidos finansuojamos valstybės lėšomis. CŠT įmonėms taip pat suteikiama galimybė gauti didesnį reguliacinį pelną už AEI naudojimą. Škotija centralizuotą šilumos tiekimą vertina kaip vieną pagrindinių dekarbonizacijos priemonių. „Heat Network Fund“ skiria 300 mln. svarų sterlingų naujų CŠT sistemų įrengimui ir esamų dekarbonizavimui. Papildomai veikia „Public Sector Heat Decarbonisation Fund“, kuris finansuoja pastatų prijungimą prie CŠT tinklų ir jų šilumos šaltinių transformaciją.

Pateikti ir panašūs pavyzdžiai iliustruoja, kaip ES valstybės skatina CŠT sistemų įrengimą ir plėtrą. Tai būtina ne tik pastatų šildymui ir vėsinimui, bet ir kogeneracinių elektrinių efektyviam darbui, miesto atliekų utilizavimui, liekamosios šilumos iš duomenų centrų ar vandenilio gamyklų panaudojimui. CŠT infrastruktūra naudinga miestams, siekiantiems švaraus oro ir neutralaus klimato, tačiau brangi. Todėl jos įrengimas ir plėtra remiama valstybių ar savivaldybių, siekiant patrauklumo vartotojams, nes didesnis šilumos vartotojų skaičius mažina kiekvienam iš jų tenkančią infrastruktūros išlaikymo naštą.

Valstybės, kurios neturėjo ekonominio nuosmukio, sprendžia CŠT sistemų pralaidumo problemas, kad patenkinti prisijungiančių vartotojų poreikius. Tuo tarpu Lietuvoje istoriškai susiklostė šilumos pralaidumo rezervas, kurį tikslinga panaudoti platesniam ratui pastatų miestuose aprūpinti šilumine energija. Tai pagrindinis kelias mažinti šilumos kainas vartotojams ilguoju laikotarpiu. Klausimas tik vienas – kaip eisime šiuo keliu: tiesiai, ar vingiuotai?