Estijoje, Pernu, Tartu ir Talino miestuose, greta centralizuoto šildymo įrengiamos centralizuoto vėsinimo sistemos. Latvijoje statomas vienas didžiausių Europoje saulės modulių parkas, kuris bus integruotas į centralizuoto šildymo sistemą ir patenkins 20 proc. Salaspilio miesto šilumos poreikio. Centralizuotam pastatų šildymui Danijos Odensės mieste panaudojama „Facebook“ duomenų centro serverių aušinimo sistemoje susidaranti šiluma. Tokios inovacijos yra šildymo sektoriaus ateitis ir jos galėtų bei turėtų būti diegiamos Lietuvoje. Bet nėra. O pagrindinė priežastis – perdėtai griežtas ir demotyvuojantis šilumos tiekėjų reguliavimas, prilygstantis nuolatiniam tiesioginiam kišimuisi į įmonių valdymą ir paralyžiuojantis jų veiklą.

Kodėl tos inovacijas centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sektoriuje tokios svarbios? Jos leistų surinkti, kaupti ir efektyviai panaudoti aplinkos energiją bei atliekinę energiją – tą, kurią į orą išmeta elektrinės, pramonės objektai bei pastatai. Ilgalaikėje perspektyvoje tai atpigintų energiją vartotojams, nes padėtų ženkliai sumažinti kuro vartojimą pastatų šildymui arba vėsinimui. Ne tik iškastinio kuro, bet ir biokuro, kuris linkęs brangti ir ES energetikoje laikomas tarpine stotele.

Su klimato kaitos problemomis kovojanti ES atsigręžė į centralizuotą šilumos bei vėsumos tiekimą, kaip vieną perspektyviausių būdų mažinti CO2 išmetimą, o atliekinę šilumą įdarbinti pastatų šildymui bei vėsinimui. Juk būtent pastatai ES yra didžiausias energinių išteklių vartotojas – jie sunaudoja apie 40 proc. bendrojo kuro poreikio. Taigi, į centralizuoto šilumos tiekimo plėtrą ir pritaikymą naujiems tiklslams bus nukreipiama daug ES finansinių lėšų.

Taigi, inovacijos CŠT sistemose reikalingos norint iki minimumo sumažinti kuro naudojimą pastatų šildymui – tam įdarbinti nemokamą aplinkos bei atliekinę energiją. Tai liestų tvariai sumažinti energijos kainas vartotojams ir teikti daugiau kokybiškų paslaugų „iš vienų rankų“. Pavyzdžiui, ne tik centralizuotą šildymą, bet ir vėsinimą, kuris, šylant klimatui, tampa aktualus daugeliui ES šalių – net gyvenantieji šiauriau mūsų centralizuoto šildymo sistemas adaptuoja ir centralizuotam vėsumos tiekimui. Pavyzdžiui, Švedijoje jau veikia per 30 centralizuoto vėsinimo sistemų. O Helsinkyje vasarą pastatų vėsinimo metu išskiriama šiluma surenkama ir panaudojama šildymui žiemą – taip surenkama apie 100 MW šilumos energijos..

Įmonės skatinamos imituoti veiklą

Kodėl Lietuvoje CŠT įmonių reguliavimas blokuoja investicijas į pažangias technologijas, galinčias išlaisvinti iš priklausomybės nuo kuro ir gaminti šilumą pigiau bei švariau? Viena iš priežasčių – perdėtai detalus, „inspekcinis“ ir demotyvuojantis bei netvarus reguliavimas. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komiisja (VKEKK) tikrina kiekvieną šilumos tiekimo įmonės sąnaudų eilutę ir gali nepripažinti kai kurių sąnaudų. VKEKK taip pat patikrina ir tvirtina visas investicijas. Jeigu šilumos energijos kaina už kilovatvalandę padidėja, kad ir milijonine cento dalimi, tokios investicijos netvirtinamos, nors gal po kelerių metų atneštų 10 procentų kainos sumažėjimą. Todėl pažangios bei ilgalaikėje perspektyvoje ekonomiškai naudingos investicinės iniciatyvos pasmerktos pralaimėti neperspektyviems, tačiau paprastiems sprendimams vien dėl to, kad pastarieji nė trupučio nepadidina šilumos kainos už kilovatvalandę. Kas bus vėliau – jau nebedomina ir atsakomybės reguliuotojas neprisiima.

Be to, sąnaudų ir pelno reguliavimas mikro lygiu, vardan trumpalaikės mažiausios kainos (mėnesio perspektyvoje), stumia savivaldybių šilumos tiekimo įmones į finansines problemas. Lietuvos CŠT sektoriuje jau pasiektas lygis, kai dauguma CŠT įmonių pasiekė efektyvų turto užskolinimo lygį, tad komforto pasiskolinti iš bankų nebeturi ir tik reguliavimo efektyvumas lemia, ar bendrovės turės lėšų elementariems remonto darbams, nusidėvėjusių katilų bei trasų pakeitimui, jau nekalbant apie investicijas į inovatyvius technologinius sprendimus.

Lietuvoje centralizuoto šilumos tiekimo įmonės dabar valdomos savivaldybių – jos neturi tikslo pasipelnyti iš vartotojų ir yra suinteresuotos teikti paslaugą už mažiausią kainą. Tačiau jos reguliuojamos kaip privataus kapitalo monopolijos, smulkmeniškai tvirtinant kiekvieną išlaidų eilutę ir pelno dydį. Toks reguliavimas savivaldybių įmones veikia demotyvuojančiai ir jos pradeda stagnuoti arba ima imituoti veiklą, o tai reiškia viešųjų lėšų švaistymą.

Reguliuotojas neturi vadovauti reguliuojamai įmonei

Reguliuotojas nėra įmonės savininkas ar kuris nors jos valdymo organas ir negali kištis į visas įmonės veiklos detales. Įmonė visada žino geriau: kur investuoti, kaip efektyviau dirbti, kur galima sutaupyti, o kur tenka išleisti daugiau. Jei įmonė neturės lankstumo savo veikloje – negalės sumažinti kažkurią sąnaudų eilutę ir gal padidinti kurią kitą – tai jau tikrai bus tik stagnacija ir veiklos imitacija. O nepaklusniuosius reguliuotojas gali labai skaudžiai nubausti už reguliavimo tvarkos nesilaikymą – bauda, siekiančia net iki 10 proc. nuo metinės apyvartos. Įmonės gali skųsti VKEKK sprendimus teisme, tačiau reguliavimas yra labai specifinis ir sudėtingas, todėl teismai vertina formą, o ne turinį t.y. – ar reguliuotojas turėjo teisę priimti kažkokį sprendimą. Bet juk ginčai dėl reguliavimo visuomet vyksta dėl turinio, o jam įvertinti reikia specifinių kompetencijų. Todėl tiek privačios, tiek savivaldybių ar valstybės įmonės teismus Lietuvoje prieš VKEKK dažniausiai pralaimi.

Labai svarbu, kad reguliuotojas dirbtų skaidriai, t.y. visus savo sprendimus išaiškintų ir pagrįstų, kiekvieną naują metodinę naujovę pirma plačiai aptartų, įvertintų visų suinteresuotų šalių pasiūlymus ir tik po to taikytų. Atsiskaityti visuomenei reguliuotojas turėtų, parodydamas ne tik, kiek vartotojams sumažėjo tarifai, bet ir kokie jo sprendimai duos ilgalaikę naudą vartotojams. Juk trumpalaikis kainų sumažinimas gali atsisukti priešingu galu ir suponuoti aukštesnes kainas tolimesnėje perspektyvoje.

Jei reguliuotojas naudos savo didžiulę savo galią visai ne tiems tikslams, kurie iškelti Nacionalinėje energetikos strategijoje, tai net gali pasukti visą sektorių priešinga kryptimi.

Mažiausia kaina šiandien – prasta strategija

Nuo liepos 1d., sujungus VKEKK ir Valstybinę energetikos inspekciją (VEI) pradeda veikti naujas, dar galingesnis reguliuotojas – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba. Tai galimybė atversti naują lapą ir peržiūrėti, koks yra reguliavimo tikslas ir siekis, kokių rodiklių planuoja siekti reguliavimo institucija kiekviename reguliuojamame sektoriuje ir kokie strateginiai veiksmai planuojami bent keletui metų į priekį. Reguliuojančioje institucijoje privalo dirbti žmonės, kuriems pakanka kompetencijos planuoti ilgalaikius strateginius veiksmus ir įvardinti kokius rodiklius jie užsibrėžę pasiekti ir kaip jų sieks – mat jų sprendimų arba neveikimo įtaka rinkai yra didžiulė.

Reguliuojančios institucijos tikslas negali būti mažiausia kaina šiandien. Tai nėra sunku padaryti įmonių pajamų (pelno) sąskaita dirbtinai mažinant kainas, bet tokia pozicija yra trumparegiška, populistinė ir blokuoja gyvybiškai svarbias inovacijas centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje.

Jeigu CŠT sektoriaus reguliavime paliksime viską, kaip yra, neilgai trukus atsiliksime ar net prarasime šią infrastruktūrą, kai tuo metu kitos ES šalys kuria ambicingus tikslus plėsti centralizuoto šilumos ir vėsumo tiekimo sistemas, integruoja šilumos ir elektros sektorius.

Energetikos reguliavimas, kainodara, licenzijavimas – tai labai naujas dalykas Lietuvoje, kurio nemoko universitetuose, nėra daug kompetentingų specialistų ir net nevyksta viešos diskusijos šia tema. Tačiau siauri ir trumpalaikiai vienašališkai priimti sprendimai gali labai brangiai kainuoti Lietuvos energijos vartotojams. Tereikia paskaičiuoti kiek „energetikos paminklų“ stūkso be darbo arba pjaustomi į metalo laužą. O energetikos reguliuotojas turėtų būti informacijos ir kompetencijos centras Lietuvoje. Turėtų būti…

Straipsnis publikuotas portale delfi.lt, tiesioginė nuoroda ČIA