Šaltinis: www.delfi.lt, rubrika „Tvari Lietuva”, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija, 2023 m. balandžio 11 d.

Vien Europos Sąjungoje perteklinė šiluma sudaro 2 860 TWh per metus, o tai beveik atitinka visą ES energijos poreikį šilumos ir karšto vandens gamybai gyvenamuosiuose ir paslaugų sektoriaus pastatuose. Didelę dalį šios perteklinės šilumos būtų galima surinkti ir panaudoti. Tai būtų tvariausias būdas Europai apsirūpinti energija nedeginant kuro ir nekeliant pavojaus Žemės sunaikinimui. Kas tam trukdo?

Nepanaudojami energijos rezervai

Didžioji dalis ES miestų pastatų šildymui reikalingą šilumą vis dar gamina vietinėse katilinėse degindami gamtines dujas, o pastaruoju metu populiarėja šilumos siurbliai, kurie naudoja didelius elektros kiekius. Ypač žiemą, kai elektros labai reikia ir kitoms buities ar pramonės reikmėms. Elektra turėtų tenkinti augančius poreikius pramonėje, transporte ir, žinoma, vis labiau automatizuojamoje buityje. Tuo tarpu žemos temperatūros šildymui ar karštam vandeniui ruošti puikiausiai tiktų didžiuliai šilumos srautai išmetami iš pramonės įmonių (džiovyklos, vėdinimo sistemos ar kiti technologiniai procesai), iš komunalinių ir energetikos objektų (iš vandens valymo įrenginių, vėsinimo sistemų, šiluminių elektrinių ir pan.), iš paslaugų įmonių, pavyzdžiui, serverinių ar didelių duomenų centrų ir pan. Šie energijos srautai vis dažniau vertinami kaip ateities miestų šildymo pagrindas, klimato kaitos problemų sprendimas ir tam jau daromi svarbūs žingsniai.

Pats svarbiausias dalykas, būtinas išmetamos šilumos prasmingam panaudojimui, tai vamzdynų sistema, kuri liekamąją šilumą galėtų perduoti miestų gyventojams ir įmonėms. Centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemų išvystymu pasigirti gali ne tiek daug valstybių. Europos Sąjungoje tik Šiaurės ir Baltijos šalys centralizuotai aprūpina apie 50 % šilumos vartotojų. Vokietija deda daug pastangų ir lėšų, kad pasiektų nors 20 % CŠT dalį šilumos rinkoje, tačiau tai gana sudėtinga ir brangu. Jeigu miestas statytas be CŠT sistemos, vėliau ją įrengti techniškai komplikuota.

Gerosios praktikos pavyzdžiai – šalia

Lietuvoje jau beveik du dešimtmečius Kėdainių miestas šildomas bene vien tik liekamąja šiluma iš trąšų gamyklos „Lifosa“. Tai įmonėje gaminamos sieros rūgšties aušinimo šiluma, kurios nepanaudojus CŠT sistemoje ji būtų tiesiog išmesta į orą. Pastarosios panaudojimas CŠT sistemoje naudingas tiek miestui, tiek ir regionui. Vartotojams taip patiekiama pigesnė šiluma, dėl nenaudojamų vietinių katilinių mieste mažesnė oro tarša, o pramonės įmonė gauna papildomų pajamų.

Lietuvoje veikia daug medienos perdirbimo, baldų gamybos įmonių, kuriose susidaro daugiau niekam nebetinkamų medžio atliekų. Tai puikus ir tvarus kuras, tinkamas šilumos gamybai. Daugelis verslo įmonių įsirengė medienos ar kitas atliekas deginančias katilines ir jose pagamintą šilumą parduoda į CŠT sistemas. Tai Grigeo, Kurana, Vilniaus baldai, kitos Klaipėdoje ir kituose miestuose veikiančių medienos perdirbimo įmonės. Jos jau turi sprendimus, kur dėti savo perteklinę šilumą. To nebūtų galima padaryti, jeigu miestuose nebūtų gerai funkcionuojančių CŠT sistemų.

Gerėjant pragyvenimo kokybei Lietuvoje vis daugiau susidaro komunalinių atliekų. Skaičiuojama, jog kiekvienas šalies gyventojas per metus sugeneruoja virš 400 kilogramų atliekų. Ne visos jos tinka perdirbimui. Jei šalyje nebūtų trijų kogeneracinių jėgainių, kur netinkamos antriniam panaudojimui šiukšlės sudeginamos pagaminant šilumos ir elektros energiją, matytume aplink dar sparčiau augančius sąvartynų kalnus. Būtent atliekas deginančios jėgainės tiekia į CŠT sistemas šilumą, padeda mažinti šilumos kainas didmiesčių klientams, nes kitu atveju kartu su elektra pagaminta šiluma neišvengiamai keliautų į orą arba į vandens telkinius.

Energetika svarbi žiedinės ekonomikos cikle

Lietuvoje beveik 80 % centralizuotai tiekiamos šilumos pagaminama iš biokuro ir komunalinių atliekų. Jų deginimo metu susidaro daug pelenų, kurie yra tos pačios biologinės kilmės, kaip ir mediena. Yra daug puikių pavyzdžių tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, kai ši energetikos atlieka panaudojama kitose verslo šakose. Pavyzdžiui, pelenais tręšiami miškai, iš pelenų bandoma išgauti įvairias chemines medžiagas, sudegintų atliekų apdorotas šlakas naudojamas kaip kelių pagrindas, iš to paties šlako gaminamos statybinės medžiagos.

Verslo ir energetikos simbiozės pavyzdžiu gali būti Danijos Kalundborgo regionas. Čia sukurtas žiedinės ekonomikos modelis, nešantis abipusę naudą partneriams, kai atliekos vienoje įmonėje tampa ištekliais kitoje. Nuo 1961 m. Kalundborgo simbiozė, prasidėjusi nuo dviejų partnerių (naftos perdirbimo gamyklos „Statoil“ ir Kalundborgo savivaldybės) bendradarbiavimo išaugo iki 8 dalyvių. Tai partneriams neša finansinę naudą, mažesnes energijos kainas, mažesnes atliekų tvarkymo išlaidas, geresnę investicijų grąžą naudojant bendras investicijas, teigiamą poveikį aplinkai: CO₂ išmetimo sumažinimą, medžiagų ir vandens mažesnį suvartojimą. Tai Lietuvai ir kitoms Europos valstybėms sektinas pavyzdys, kaip bendradarbiaujant suderinti verslo, savivaldos ir gyventojų interesus.

Kaip galima suvaldyti neigiamą poveikį aplinkai rodo ir Švedijos patirtis. Nuo 1980 m. liekamosios šilumos kiekiai, panaudojami Švedijos CŠT tinkluose, ir toliau sparčiai didėja. Didžioji šilumos dalis patiekiama vartotojams iš atgautosios energijos, kuri naudingai panaudojama, o ne išmetama per kaminus ar į vandens telkinius. Tvarus energijos panaudojimas žymiai sumažino CO₂ kiekius, susidarančius Švedijos šilumos sektoriuje.

Švedijoje kasmet auga ir įvairaus intensyvumo vėsinimo poreikis. Ši paslauga galėtų būti patraukli komercinė niša ir Lietuvos CŠT įmonių naujai veiklai, papildomų pajamų uždirbimui, o kompleksinis šildymo – vėsinimo projektas leistų tvariai išnaudoti infrastruktūrą panaudojant į aplinką išmetamą vėsinimo energiją. Išmanieji šilumos tinklai – tokią ateitį piešia pažangios valstybės savo vizijose.

Valstybė turi atlikti namų darbus

Sinergija paremtas bendradarbiavimas tarp atskirų ūkio šakų, viešo ir privataus kapitalo, neatsiranda savaime. Šiam procesui reikalinga ekonominės prielaidos, interesai ir motyvacija bei galimybių žinojimas.

Lietuvoje šilumos ūkis labai įtakojamas valstybinio reguliavimo, kuris dažnai nemotyvuojantis ir sunkiai prognozuojamas. Didelėms investicijoms, kurios integruotų energetikos sistemas ir verslo objektus, reikia ilgalaikio stabilumo ir saugumo. Tačiau to negali pasiūlyti valstybės reguliuojami šilumos tiekėjai, ir tai viena esminių priežasčių, atbaidančių tiek investuotojus, tiek ir milijoninius projektus galinčius finansuoti bankus. Reguliuojama ar ribojama „konkurencija“, kuri buvo įdiegta 2018 metais Lietuvos CŠT sektoriuje, iš esmės užkerta kelią didelės vertės ilgalaikėms investicijoms, nes joms reikia patikimos investicijų grąžos. Viltis žadina Šilumos ūkio įstatymo pataisos, svarstomos Seime, kuriomis planuojama suteikti savivaldybėms teisę rengti šilumos ūkio plėtros ir investicijų ilgalaikius planus, kurie, tikėtina, atneš aiškumo ir saugumo investuojant į tvarius ilgalaikius sprendimus, padedančius padaryti šilumos tiekimą visiškai dekarbonizuotą, kaip deklaruojama valstybės strateginiuose dokumentuose.