Konkurencija Danijos šilumos ūkyje ir Lietuvoje

Danijos šilumos ūkio modelis pagrįstas labai griežtu planavimu ir miestų teritorijų zonavimu pagal šildymo būdus. Jeigu numatyta zona, kurioje šildymas centralizuotas, tai gamtinių dujų tinklai ten neįrengiami. Ir priešingai. Jų filosofija – energetinė infrastruktūra ir objektai turi būti optimalūs, nesidubliuoti ir atitikti tiek atskiro vartotojo, tiek ir visos visuomenės interesus.

Šiuo požiūriu Danijos energetikos agentūroje ir kitose įstaigose aktyviai domėtasi, kaip Danijoje organizuota konkurencija tarp šilumos gamintojų, kuri Lietuvoje kelia tiek aistrų ir ginčų. Pirmiausiai, jie sunkiai suprato, kodėl Lietuvoje reikėjo statyti biokuro katilines bet kam ir bet kur? Kodėl patys šilumos tiekėjai nesukūrė optimalaus šilumos gamybos įrenginių parko, taip, kad sąnaudos būtų minimalios ir užtikrinta šilumos tiekimo kokybė bei patikimumas?   

Taigi, Danijos šilumos ūkyje nėra specialiai dėl konkurencijos pastatytų katilinių, nes tą padaro patys šilumininkai, jeigu tai tikslinga, tačiau dažname mieste galima rasti elektrinių, pramonės įmonių ar kitokių objektų, iš kurių galima gauti pigesnės atliekinės šilumos, nei patys šilumininkai turi. Šiltuoju laikotarpiu tokių objektų galia per didelė, tad Lietuvos atstovams buvo įdomu sužinoti, kaip paskirstoma šilumos gamyba tarp jų ir kaip siekiama optimalaus šilumos gamybos proceso Danijos šilumos ūkyje?

Tipinė miestų situacija – centralizuotos šilumos tiekėjas (CŠT) turi savo katilines, o šalia veikia svetima elektrinė ar kitas objektas iš kurio galima gauti pigesnės šilumos. Tokiu atveju CŠT įmonės daro ilgalaikius kontraktus su tokiais objektais ir perka iš jų šilumą, pagal suderintas sąlygas, dažniausiai taip patenkinamas bazinis šilumos poreikis, o patys šilumininkai pagamina trūkstamą kiekį, rezervuoja kitus objektus ar pan. Tarpusavio sutartyse numatoma tiek techninės sąlygos, tiek ekonominiai aspektai. Jeigu šalys nesutinka galima apeliuoti į specialią Energetikos tarybą, kurią sudaro autoritetingi energetikos ekspertai ir kurios sprendimas yra galutinis. Danų nuomone, situacija kiekviename mieste yra skirtinga ir ją vienodai sureglamentuoti neįmanoma arba neracionalu. Svarbu, kad šilumos tiekėjas siektų palankiausių šilumos kainų jos vartotojams.   

Išskirtinis modelis įgyvendintas Kopenhagos regione, kur trys stambios ir tarpusavyje susijungę šilumos tiekimo įmonės CTR, HOFOR ir VEKS yra įsteigę bendrą apkrovos paskirstymo cntrą (Varmelast), kuris praktiškai atlieka šilumos pirkimo procesą ir formuoja optimalų šilumos gamybos „portfelį“ didžiulėje CŠT sistemoje, kurioje veikia daug įvairių šilumos šaltinių. Svarbiausią rolę čia vaidina kogeneracinės jėgainės, kurios dalyvauja valandinėje elektros prekybos rinkoje. Taigi ir jų ekonomika (atitinkamai šilumos gamybos kaina) kinta kiekvieną valandą.  Šilumos pirkimo aukcionas vyksta kievieną dieną, įvertinant klimato sąlygas ir kitas aplinkybes pagal apytiksliai tokią procedūrą:

a.    Visi šilumos gamybos įrenginiai (ŠGĮ), nepriklausomai kieno nuosavybėje, teikia pasiūlymus sekančiai parai, valandinės gamybos planus;
b.    Varmelast  paskirsto gamybą sekančiai parai kiekvienai valandai;
c.    Varmelast vis tiek dar gali vėliau koreguoti šilumos gamybos paskirstymą kelis kartus paroje, priklausomai nuo situacijos;
d.    Visi CŠT sistemai reikalingi ŠGĮ gauna nustatytą reguliuojamą pastoviąją dedamąją, kurią CŠT įmonė renka iš vartotojų ir sumoka sau ir išoriniams gamintojams;
e.    Konkurencija vyksta tik kintamųjų kaštų lygmenyje;
f.    Varmelast nurodymai privalomi visiems ŠGĮ veikiantiems integruotoje CŠT sistemoje;

Pažymėtina, kad visi gamintojai skirstomi į tris kategorijas: prioritetiniai, baziniai ir pikiniai. Nuolatinė šilumos gamyba užtikrinama tik atliekas utilizuojančioms elektrinėms, priklausomai nuo jų kiekio, ir geoterminei jėgainei, kuri nuolat gamina šilumą iš požemių šilumos. Bazinį šilumos poreikį gamina kogeneracinės elektrinės. Jeigu elektros kaina gera, tačiau šilumos per daug, ji akumuliuojama elektrinių nuosavose arba Varmelast valdomose sisteminėse šilumos talpyklose. Pikinis šilumos poreikis patenkinamas įprastomis šildymo katilinėmis, kurių regione yra virš 30. Sisteminės šilumos talpyklos padeda subalansuoti šilumos gamybos ir vartojimo prognozės neatitikimus bei atlieka kitas reguliavimo ir patikimumo užtikrinimo funkcijas. Papildomai reikia įvertinti tiesioginius šilumos gamintojų bei tiekėjų susitarimus. Neapsieinama ir be operatyvių derybų ir susitarimų jeigu tai būtina galutiniam tikslui pasiekti.

Palyginimui, Lietuvoje galioja mėnesinių šilumos aukcionų sistema ir šilumos tiekėjas privalo supirkti iš nepriklausomų šilumos gamintojų šilumą, net jeigu sistemoje tuo metu būtų ir pigesnės. Tad apie kokį „mažiausių sąnaudų principą“ kalba Lietuvos įstatymai?

Danams nesuprantamas ir „laukinės konkurencijos“ šilumos gamyboje principas, kuris Lietuvos šilumos ūkyje įvedamas nuo kitų metų. Juk ilgalaikiai šilumos ar infrastruktūros praradimai gali kainuoti daug brangiau nei epizodinis kainų sumažėjimas… Bet kad tai suprasti, reikia mokėti skaičiuoti ir vertinti įvairių rizikų pasekmes.       

Naujausia politinė kryptis šilumos ūkio reguliavime – Danijos parlamente nuspręsta palaipsniui atsisakyti prievolės naudoti teritorijai suplanuotą šildymo būdą. Tai yra liberalizuojamas šilumos šaltinio pasirinkimas, tad šilumos tiekėjams reikės dar labiau stengtis įtikti šilumos vartotojams. Kaip teigia patys Danijos šilumos tiekėjai, jie tam pasiruošę, kadangi nekeliantis rūpesčių ir aplinkai draugiškas centralizuotas šilumos tiekimas labai patrauklus Danijos visuomenei.
 
Šilumos tiekimo įmonių nuosavybė ir motyvacija

Danijoje CŠT sistemas ir įmones pradžioje daugiausiai kūrė privatūs investuotojai. Vėliau jų savininkais tapo savivaldybės ir patys vartotojai. Teigiama, kad pasikeitus savininkams šilumos kaina reikšmingai sumažėdavo, nes atsisakyta pelno siekimo, o vartotojams arba juos atstovaujančioms savivaldybėms „geriausias pelnas“ – mažos šilumos kainos. Jų nuomone, jei CŠT įmonę valdo savivaldybė, tai ji tiesiogiai suinteresuota šildymo prieinamumu ir to siekti reikalauja iš įmonės valdymo organų. Iš kitos pusės, vartotojų arba jų atstovų dalyvavimas įmonių valdyme padeda užtikrinti šilumos tiekimo kokybę ir ilgalaikį tvarumą, nes jie labiausiai tuo suinteresuoti. Dabar šilumos tiekimas oficialiai įteisintas, kaip pelno nesiekianti veikla. Žinoma, visi investiciniai kaštai ir eksploatacinės sąnaudos įskaičiuojamos į šilumos kainas.            

Strategija – visiškai atsisakyti iškastinio kuro naudojimo

Danijos politika energetikos srityje labai aiški ir nuosekli. Jie nesiblaškydami iškastinį kurą keičia atsinaujinančiais ištekliais. Tuo tikslu Danijos uostuose anksčiau anglis deginę kogeneracinės jėgainės rekonstruojamos ir pritaikomos medienos bei šiaudų kuro naudojimui. Vien Kopenhagoje jų galia siekia tūkstančius megavatų ir dar statomos naujos. Jie net neslepia, kad dalis biologinio kuro atvyksta ir iš Lietuvos. Vien Avadore elektrinė dirbdama pilna galia per parą sudegina iki 6000 t granulių. Šis Danijos ir kitų Skandinavijos šalių poreikis biokurui neišvengiamai paveiks šio kuro kainų lygį visame Baltijos jūros regione. 

Alternatyva biokurui – aplinkos ir atliekinė energija

Suprasdami didėjančių biokuro kainų perspektyvą, danai CŠT sistemose aktyviai diegia gamtinę arba atliekinę šilumą naudojančias technologijas. Tai padeda faktiškai apsirūpinti energijos ištekliais, kurie nesusiją su geopolitika ir tarptautinėmis kuro rinkomis. Vizito metu buvo parodyti saulės kolektorių laukai, kurie veikdami kartu  su šilumos akumuliavimo talpyklomis įprastai pagamina apie 20-50 % metinio šilumos poreikio. Biokuro katilus užkuria tik šildymo sezonui. Vidutinė šilumos, pagamintos iš saulės energijos, pilnoji savikaina apie 25-30 EUR/MWh (2,5-3,0 ct/kWh).

Šilumos sistemų planavime ir projektavime Danijos konsultantai yra labai stiprūs. Inovatyviais sprendimais kuria CŠT sistemas su įvairaus dydžio šilumos siurbliais regionams ir mažiems miesteliams, kombinuojant juos kartu su biokuro katilinėmis. Pavyzdžiui, atliekinę šilumą (20-30 oC) paima iš vandenvalos ar pramonės įmonių ir iki 30 km ilgio vamzdynais tiekia iki CŠT sistemos. Čia šilumos siurbliais pakeliama temperatūra iki 60 oC ir tiekiama esamiems arba naujiems šilumos vartotojams. Įdomu, kad pirminiam vandeniui transportuoti gerai tinka neizoliuoti plastmasiniai vamzdžiai, kuriuose temperatūra krenta tik keliais laipsniais. Tokia trasa apie 10 kartų pigesnė už plieninius izoliuotus vamzdžius.

Nauja kryptis – žematemperatūrinis ketvirtos kartos šilumos tiekimas

Tradicinėse Danijos CŠT sistemose tipinis paduodamo ir grįžtančiojo vandens temperatūrinis režimas 90o/40oC. Tačiau dažnai dėl pastatų energetinio efektyvumo didinimo šilumos poreikis sumažėja ir dėl to vamzynai tampa per dideli. Tai sudaro galimybes miestuose formuoti žematemperatūrinio šilumos tiekimo „salas“ (60o/30oC), į paduodamą vandenį primaišant dalį grįžtamojo. Taip kartu su renovacijos mąstais CŠT sistemos palaipsniui perdaromos į žematemperatūrines. Naujuose kvartaluose šis temperatūrų lygis dar žemesnis, jeigu šildymas grindinis, o karštą vandenį papildomai keliais laipsniais pašildo elektra. Rezultate sumažėja šilumos perdavimo nuostoliai, padidėja katilinių ir elektrinių energetinis efektyvumas, patikimiau ir ilgiau tarnauja vamzdynai. Žematemperatūrinis šilumos tiekimas sudaro galimybę į CŠT sistemą integruoti įvairesnius šilumos šaltinius.  Buvo pademostruoti pavyzdžiai, kaip utilizuojama maisto ar medžio pramonės džiovyklų išmetama šiluma, papildomai ataušinami vandenvalos įmonių išmetami vandenys ir pan. Šilumos siurblinių galia siekia dešimtis MW, o efektyvumo koeficientas esant mažesniam temperatūrų skirtumui labai geras.   

Kelionės metu diskutavome su valdžios įstaigų ir savivaldybių atstovais, pamatėme daug naujų ir įdomių objektų. Jau projektuojami didžiuliai energetiniai kompleksai integruojantys savyje centralizuotą šildymą ir vėsinimą, apjungiantys šilumos ir elektros rinkas, panaudojantys trumpalaikę ir sezoninę šilumos akumuliaciją Baltijos jūroje ir t.t.
Verta įsiklausyti į danų šiandieną ir planus, nes iki šiol Lietuvos ūkyje mes diegėmė daug jų išbandytų sprendimų. Neabejotina, kad eisime ir toliau. O kaip greitai ir efektyviai jau priklausys nuo mūsų supratimo ir tempų…