Nesąžininga konkurencija? Pritariame!

2018-02-26

Tai galima
pamatyti iš vieno labai paprasto palyginimo. Vienoje lentelės pusėje sudedame
tai, už ką atsakingos CŠT įmonės, kitoje – už ką atsakingi NŠG:

 

CŠT įmonės atsako už:

NŠG atsako už:

– šilumos pagaminimą nuosavuose
šilumos gamybos šaltiniuose;

– šilumos
pagaminimą nuosavuose šilumos gamybos šaltiniuose;

– nemokamą šilumos gamybos
galingumų rezervavimą nepriklausomiems šilumos gamintojams;

– 1 sąskaitos
per mėnesį pateikimą CŠT įmonei;

– patikimą šilumos patiekimą
vartotojams;

– pinigų už
pagamintą šilumą laukimą.

– šilumos tiekimo tinklų eksploatavimą
bei atnaujinimą (rekonstravimą);

 

– šilumos bei karšto vandens
sistemų eksploatavimą pastatuose (mažesniuose kaip 150000 gyventojų
turinčiuose miestuose);

 

– šilumos bei karšto vandens
skaitiklių įrengimą, patikrą bei keitimą;

 

– suvartotos šilumos apskaitymą ir
duomenų surinkimą;

 

– sąskaitų pateikimą vartotojams
(pvz., Kaune kiekvieną mėnesį vartotojams pateikiama apie 118000 sąskaitų,
kurių spausdinimas ir pristatymas vartotojams kainuoja
!)

 

– mokėjimų surinkimą ir įsiskolinimų
administravimą (vartotojų skolų naštos prisiėmimą);

 

– vartotojų aptarnavimą,
konsultavimą, atsakymų, pažymų, įvairių duomenų ir dokumentų pateikimą;

 

– vartotojų švietimą apie taupų
energijos vartojimą bei taupymo priemonių diegimą.

 

 

Taigi, galima drąsiai teigti, kad konkurencijos
sąlygos šilumos sektoriuje Lietuvoje yra išties nevienodos!

 

Maža to CŠT
įmonių veikla yra griežtai reguliuojama Valstybinės kainų ir energetikos
kontrolės komisijos, o NŠG (didžiosios daugumos) veikla – nereguliuojama, t. y.
jie gali gauti kiek nori pelnų ir niekas jiems to negali riboti. Visa NŠG
veikla orientuota tik į vieną rodiklį – pelno siekimą, o vartotojai, tinklo
būklė, tiekimo patikimumas – „ne jų rūpestis“, kaip sako patys NŠG. Tai rodo
jau buvę ir esami NŠG veiklos Lietuvoje pavyzdžiai.

 

Valstybinė kainų
ir energetikos kontrolės komisija jau ne vieną kartą yra viešai išaiškinusi,
kad šilumos kaina vartotojams nustatoma pagal jos patvirtintą šilumos kainų
nustatymo metodiką ir kad šilumos tiekimo įmonių pelnas yra reguliuojamas ir
jei per kurį nors laikotarpį šilumos tiekimo įmonės pelnas būna didesnis, jis
grąžinamas vartotojams sumažinant šilumos kainą ateinančiu laikotarpiu.

 

NŠG atstovai šią
realybę puikiai suvokia, tačiau, nepaisant to, kaltina CŠT įmones neva gaunant
nepagrįstus pelnus bei neva nesąžiningai konkuruojant.

 

Konkurencija
tarp šilumos gamintojų šiandien labiausiai išsivysčiusi Kaune. Čia, vien miesto
integruotame tinkle veikia 10 nepriklausomų gamintojų. Jie statė savo šilumos
gamybos įrenginius ten, kur turėjo sklypus, kur buvo galimybė kuo mažesnėmis
sąnaudomis prisijungti prie tinklo, t. y. vadovaudamiesi paprasta verslo logika.
Tačiau tinklo vystymo prasme, jų vietos nebuvo optimalios ir inžineriškai
pagrįstos. Sistema tapo defragmentuota, tinklas pradėjo būti temperatūriškai ir
hidrauliškai „tampomas“, vamzdynai varginami. Nepriklausomi gamintojai,
statydami savo gamybos įrenginius, vadovavosi tik savo verslumo kriterijais,
tačiau jokiu būdu ne tvarumo ir ne saugumo kriterijais jiems nerūpėjo (ir dabar
nerūpi) sistemos gyvybingumas bei vartotojai.

 

Apskritai,
pastarojo meto NŠG asociacijos elgsena verčia stebėtis. Juk būtent jie savo
lobistiniais veiksmais siekė įvesti naują šilumos supirkimo tvarką. Dabar, kai
ši nauja tvarka svarstoma, NŠG asociacija toliau viešai žeria nepagrįstus
kaltinimus šilumos tiekimo įmonių atžvilgiu, lyg siekdama jas pažeminti
visuomenės akyse. Susidaro įspūdis, kad patys NŠG bijo savo išsikovotos naujos
tvarkos, nes, ko gero, nėra tikri, ar ji ir toliau užtikrins jiems buvusius
pelnus, kai šilumos tiekėjai patys dar neturėjo biokuro katilinių.

 

O šilumos
tiekimo įmonės yra pasiruošusios dirbti ir pagal naująją tvarką, kad tik ji
padėtų užtikrinti mažesnes šilumos kainas vartotojams.