Šilumos tiekėjas privalo užtikrinti, kad nuosavybės
teise priklausytų ne mažiau kaip 30 procentų šilumos vartotojų poreikiams
patenkinti reikalingų šilumos gamybos pajėgumų, privalo išlaikyti rezervinio ir
avarinio aprūpinimo įrenginius, užtikrina reikiamą debitą, temperatūrą ir slėgį
kiekvienam vartotojui ir t.t. Dėl to šilumos generavimo įrenginiai, siurblinės,
rezervinio kuro sandėliai ir t.t. išdėstomi taip, kad net nepalankiausiomis
sąlygomis vartotojai būtų aprūpinami šilumine energija, atitinkamai
investuojama, kad išpildyti teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu NŠG siekdami
mažiausiomis sąnaudomis didesnio pelno stato įrenginius, kur jiem patogiau, nes
neatsako už šilumos tiekimo kokybę prieš galutinį vartotoją.

Šilumos kainų valstybinis reguliavimas neleidžia
sukaupti ir laisvai disponuoti pelnu, kaip kad NŠG. Visoms investicijoms turi
būti gaunamas valstybės įstaigų leidimai ir egzistuoja kitokie reguliavimai,
įpareigojimai ir suvaržymai. Pradedant finansiniais nuostoliais dėl vartotojų
įsiskolinimų, privalomo kuro įsigijimo biržoje iki investicijų, būtinų valstybės
įsipareigojimų įgyvendinimui, pavyzdžiui dėl klimato kaitos. Tokių prievolių
neturi NŠG.

Šios ir kitos rašte išvardintos aplinkybės įrodo,
kad dėl įstatymais nustatyto teisinio reguliavimo skirtumų konkurencija šilumos
sektoriuje nėra ir negali būti absoliuti, ji privalo būti derinama su kitais
sektoriaus tikslais – nuoseklia šilumos sektoriaus plėtra, siekiu
užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą mažiausiomis sąnaudomis ir
t.t.

Apibendrinant reikia įvertinti, kad
centralizuoto aprūpinimo šiluma sistema yra vieningas kompleksas, kuriame
technologiniai įrenginiai glaudžiai susiję, atlieka skirtingas funkcijas ir
turi būti valdomi vieningo operatoriaus. Kiekvienas papildomas elementas turi
pagerinti sistemos technines-ekonomines savybes, nepakenkiant patikimumui ir
ilgaamžiškumui.