Šaltuoju metų laiku didėjant šilumos poreikiui, dėl kuro kainų didėjimo bei būtinumo naudoti dalį gamtinių dujų (kurios, kaip žinome yra gerokai brangesnės), šiek tiek padidėja ir centralizuotai tiekiamos šilumos kaina. Priklausomai nuo įdiegtų sistemų ir nuo miestų specifikos, vienuose Lietuvos miestuose ji padidėja labiau, kituose mažiau, tačiau bendra tendencija išlieka ta pati.

Šalies mastu didžiausią įtaką kainos padidėjimui turi nuo rudens iki maždaug vasario mėnesio brangstantis visų rūšių kuras. Jo brangimas atsispindi ne tik šilumos sektoriuje, bet ir degalinėse, malkų kainoje bei kitur. Šilumos poreikiui patenkinti jau tenka įjungti ir dujinius katilus.

Tuo tarpu Kaune šilumos kainos padidėjimui įtaką daro dar vienas svarbus faktorius – nepriklausomų šilumos gamintojų (NŠG) šilumą tiekiančiai „Kauno energijai“ parduodamos šilumos kaina. Palyginus su 2017 m. gruodžio mėnesiu, 2018 m. sausį ji padidėjo 22,2 proc. ir tai neišvengiamai didino galutinę šilumos kainą vartotojams. Dėl šio padidėjimo NŠG gautų apytikriai 680 tūkst. eurų daugiau, jei būtų perkamas toks pats šilumos kiekis kaip ką tik praėjusį gruodį. Tačiau visi žinome, kad sausis visuomet būna šaltesnis už gruodį, vadinasi ir šilumos bus nupirkta daugiau. Todėl ir pinigų NŠG gaus ženkliai daugiau.

Vienas NŠG už sausį jo gaminamą šilumą paprašė net 35,5 proc. daugiau, nei gruodį. Tikėtina, kad ši kaina, buvo pasiūlyta suvokiant, kad šiluma iš jo vis tiek bus superkama, nes žiemą šilumos poreikis yra kelis kartus didesnis, nei vasarą, kai jos vartotojams reikia faktiškai tik karštam vandeniui ruošti. Vasarą iš NŠG superkamos šilumos kaina svyruoja apie 1 centą už kilovatvalandę be PVM, tuo tarpu dabar, žiemą, kai kurie NŠG prašo daugiau nei trigubai didesnės kainos.

Stebint tokį ženklų NŠG „Kauno energijai“ parduodamos šilumos kainos padidėjimą, natūraliai kyla klausimas, ar tai nėra NŠG noras „atsigriebti“ vartotojų sąskaita už prarastus vasaros mėnesius, kada šilumos poreikis yra mažas ir visiems gamintojams „vietos po saule neužtenka“? Kai reikiamą šilumos kiekį pagamina dažniausiai pati „Kauno energija“, pagal galiojančią šilumos supirkimo tvarką pasiūlanti mažiausias šilumos kainas?

Atsakymas, ko gero akivaizdus. Ypač žinant, kad biokuro kaina, palyginus su gruodžiu, padidėjo tik 5,9 proc.

Kita vertus, nepriklausomiems gamintojams ji galėjo ir nepadidėti, nes jie biokuro galėjo nusipirkti anksčiau ir už mažesnę kainą. Tačiau to „paprastiems mirtingiesiems“ nėra galimybės sužinoti, nes, pagal šiuo metu galiojančią tvarką, jie neprivalo šios informacijos skelbti viešai.

Tuo tarpu AB „Kauno energija“, kaip ir visi kiti reguliuojami šilumos gamintojai, privalo. Ir skelbia. Savo interneto svetainėje. Tačiau dabar – ne apie tai.

Kaune istoriškai susiklostė unikali situacija, kad šilumos tiekimo įmonė neteko savo pagrindinio šilumos gamybos šaltinio, o mieste ir rajone atsirado 11 nepriklausomų šilumos gamintojų. Kartu su „Kauno energijos“ gamybos šaltiniais, visi gamintojai tarp savęs sudaro itin didelę konkurencinę aplinką, kuri, pagal elementarią ekonominę logiką, turėtų duoti naudą vartotojui. Juk kuo daugiau gamintojų, tuo didesnė konkurencija. Kuo didesnė konkurencija – tuo pigesnė kaina. Kuo pigesnė kaina – tuo geriau vartotojui. Akivaizdu, kad, norint sumažinti kainas ir žiemos metu, Kaunui dar reikia „garantuoti“ konkurenciją ir žiemos metu, tai yra akivaizdžiai trūksta dar vieno didelio patikimo energijos gamybos šaltinio. Ateityje tokio šaltinio atsiradimas sukurtų rimtą impulsą šilumos kainai mažėti.

Plačiau skaitykite  AB "Kauno energija" pranešime spaudai (384.55 KB)