Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija, 2024 m. spalio 3 d.

Šildymo sezono pradžia įprastai kelia didelį ažiotažą Lietuvos miestuose, nes nuomonės gana griežtai pasiskirsto – vieni pasisako už šildymą ir normalias gyvenimo sąlygas, o kiti siūlo kentėti ir sutaupyti kelis eurus. Panagrinėkime visus „už“ ir „prieš“.    

Kokia yra formalioji šio proceso pusė?

Šildymo sezono pradžią̨, atsižvelgiant į faktines lauko oro temperatūras, nustato savivaldybės institucija, t. y. įsakymą pasirašo meras. Tačiau šildymo pradžią pasirinkti gali ir patys daugiabučio namo bendrasavininkai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų higienos normų̨ – tai yra  gyvenamosiose patalpose negali būti žemesnė̇ temperatūra nei +18^oC, todėl teoriškai negalima atsisakyti pradėti šildymo sezono, jeigu patalpose per šalta. Deja, realiame gyvenime to nepaisoma. Bet kas išmatuos kokia temperatūra kiekviename bute? Juo labiau, kad jie gana skirtingi. Vieni saulėti, o kiti niekada saulės šviesos nemato, vieni žemai kiti aukštai ir t.t. Gyventojai irgi nevienodi – vieni taupo kiekvieną eurą, kad ir kentėdami, o kiti nori gauti normalią paslaugą, už kurią pasiruošę sumokėti. Dėl to „šildyti ar nešildyti“ dažnai kyla įvairūs nesutarimai daugiabučiuose. Politikai ir valdininkai sugalvojo „demokratišką“ sprendimą: tegul daugiabučio gyventojai nusprendžia patys, tai yra daugumos gyventojų sprendimas yra lemiamas.

Taigi, jeigu buitiniai šilumos vartotojai nusprendė balsų dauguma, t. y. virš 50 proc. namo gyventojų anksčiau pradėti savo pastato šildymą, negu paskelbė savivaldybė, jie apie savo sprendimą praneša šilumos tiekėjui. Šis ne vėliau kaip per 2 d. d. duoda leidimą pastato valdytojui arba šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojui įgyvendinti arba, jeigu dėl objektyvių priežasčių nėra techninių galimybių, pateikia motyvuotą atsisakymą leisti pradėti pastato šildymą. Minėtą balsavimą, gyventojų prašymu  inicijuoja daugiabučio namo bendrijos pirmininkas arba bendros nuosavybės administratorius. Balsavimo teisę turi tik tie daugiabučio namo gyventojai (savininkai), kurie neturi įsiskolinimo šilumos tiekėjui. Akivaizdu, kad procedūra gana sudėtinga, žinant dažno daugiabučio gyventojų abejingumą ir pasyvumą. Todėl realiai tokia galimybe pasinaudoja labai maža dalis Lietuvos daugiabučių – tik keliasdešimt iš 20 tūkstančių. Tad lieka laukti savivaldybės mero potvarkio…

Jeigu anksčiau Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse buvo nustatyta, kad šildymo sezonas turi prasidėti, kai 3 paras iš eilės vidutinė temperatūra neviršija + 10^oC, tai dabar ši sąlyga neprivaloma – tik orientacinė. Buvo atvejų, kai sustabdytas šildymo sezonas buvo vėl paleistas ir pan. Svarbiausias kriterijus dabar turėtų būti minimalios, higienos normomis nustatytos temperatūros palaikymas gyvenamosiose patalpose. Tačiau, kaip tai įvertinti procedūrų nėra, tad šildymo sezoną kiekviena savivaldybė priima savo nuožiūra. Tai iš esmės politinis, bet ne higieninis sprendimas, o dažnai ir prieštaraujantis teisės aktams, kurie reikalauja, kad gyvenamosiose patalpose šaltuoju laikotarpiu būtų palaikoma 18-22^oC temperatūra. Be to, galimai vertinamas ir savivaldybės finansinis interesas. Sutrumpinus šildymo sezoną taupomos išlaidos savivaldybės įstaigų šildymui, mažiau išmokama kompensacijų už šildymą socialiai remtiniems gyventojams ir pan.

Ar daug sutaupoma atidėliojant šildymo pradžią?

Pereinamuoju metų laikotarpiu (spalio mėn.), kuomet paros vidutinė lauko oro temperatūra yra apie 6-10°C šilumos, sovietinės statybos nešiltintuose daugiabučiuose vidaus patalpų oro temperatūra tampa nepakankama, žmonės šąla (ypatingai paskutinių ir pirmų aukštų bei kraštinių butų gyventojai), šildosi elektra, kurios kilovatvalandės (kWh) kaina yra apie 3 kartus didesnė negu centralizuotai tiekiamos šilumos. Pasižiūrėjus į paskutinio kovo ar balandžio mėnesio šildymo sąskaitas ir padalinus iš šildymo dienų skaičiaus nesunku įsitikinti, kiek kainuoja vienos paros šildymas konkrečiame daugiabutyje. Pavyzdžiui, esant dabartinio spalio mėn. šilumos kainai apie 6,5 ct/kWh ir vidutinei paros temperatūrai apie +7°C, viena šildymo diena 60 m² vidutiniam sovietinės statybos nešiltinto daugiabučio namo butui kainuotų apie 1,5 Eur/para/butui. Atitinkamai naujiems ir renovuotiems daugiabučiams – apie 0,45 Eur/para/butui, o labai prastos būklės pastatams – apie 1,95 Eur/para/butui. Akivaizdu, kad visiems daugiabučiams pradėti šildymo sezoną ir suteikti normalias gyvenimo sąlygas pereinamuoju laikotarpiu kainuoja labai nedaug, o žala atskirų būtų gyventojams šąlant gali būti nepalyginamai didesnė (išlaidos šildymui elektra, susirgus – vaistams ir nedarbingumui kompensuoti). Nekalbant apie tai, kad gyvenimas šaltuose butuose sunkiai suderinamas su XXI amžiaus civilizacija. 

Dabartinis šildymo sezono „skelbimas ir atšaukimas“ išlikęs iš sovietinių laikų, kai šildymo reguliavimas buvo centralizuotas, naudojant temperatūros žeminimą  elevatoriniais šilumos punktais.

Per Nepriklausomybės laikotarpį šilumos ūkyje padaryta didelė technologinė pažanga – panaikintos grupinės „boilerinės“, o kiekviename pastate įrengti automatiniai šilumos punktai. Šis įrenginys ir „priima sprendimus“, kiek šilumos tiekti į pastatą, kad palaikyti patalpose normalią temperatūrą. Šildymas reguliuojamas pagal išorės oro temperatūrą ir atsižvelgiant į būdingą temperatūrą pastato viduje. Sušilus lauko orui, pastatų automatiniai šilumos punktai netgi visiškai uždaro šilumos patekimą į pastatą ir panašiai.

O kaip pastatai šildomi kitose šalyse?

Vakarų Europoje, kur politikai neužsiima šildymo reguliavimu, tai paliekama pastatų valdytojams ir šildymo automatikai. Skandinavijos šalyse šildymas dažnai paliekamas įjungtas visus metus, o kiek šilumos imti ar neimti iš tinklo sprendžia pastato šildymo automatikos prietaisai. Kitose ES šalyse, numatytos datos laikotarpiui, kai turi būti prieinamas šildymas (tinklų karštas vanduo). O jau pastato šilumos punkto automatika sprendžia, kiek imti šilumos pastato poreikiams ar iš viso neimti. Įprastai toks „šildymo prieinamumo“ laikotarpis nustatomas pagal kalendorines datas – dažniausiai nuo spalio 1 d. iki balandžio 30 d.   

Lietuva iš esmės turi tokias pačias technologines galimybes, tačiau kažkodėl laikosi sovietmečio įpročių. Šiuo metu už šilumos tiekimo organizavimą atsakingos savivaldybės ir jų vadovai turi visas teises nuspręsti dėl šildymo sezono pradžios ir pabaigos. Racionalu būtų fiksuoti kalendorines datas. Kada šildymas turi būti prieinamas ir tiek. O pastatų individualūs šilumos punktai sureguliuos šildymo režimą. Kompensacijas už šildymą taip pat galima mokėti tuo pačiu laikotarpiu. Neliktų finansinių interesų ir gyventojų daugiabučiuose susipriešinimo.       Geriau savo pastangas ir lėšas nukreipti prasmingam šilumos ir išlaidų taupymui. Pavyzdžiui, su valstybės parama (iki 60 % išlaidų kompensacija) galima įsirengti šilumos taupymo reguliatorius ant kiekvieno radiatoriaus. Tam kviečiama pasinaudoti Aplinkos projektų valdymo agentūros teikiama parama „mažajai renovacijai“ (daugiau informacijos ČIA). Tuomet gyvensime ir šiltai, ir taupiai.