1923 m. Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos buvo labai reikšmingas šalies ūkiui. Viena pirmųjų valstybės investicijų į uosto ir miesto pramonės vystymą buvo naujos elektrinės pastatymas, mat augančiam Klaipėdos miestui reikėjo daug elektros energijos, nes per Klaipėdos uostą vyko 80 proc. viso Lietuvos ūkio eksporto ir importo.

Elektrinė buvo pastatyta per itin trumpą laiką – vienerius metus, tačiau atitiko aukščiausius tų laikų ekonomiškumo ir galingumo reikalavimus. Dėl nepakankamai tvirto grunto elektrinė iškilo ant 20 tūkstančių ilginių metrų ąžuolinių rąstų polių. Statyboje vienu metu dirbo apie 400 darbininkų. Projektavimo darbus vykdė Frankfurto prie Maino firma EAG. 

Tuomet, 1928 m., vietinėje spaudoje buvo taip  atspindėti  miesto gyventojų lūkesčiai: „Tegu ši nauja elektrinė, kurios statyba vyksta ne pačiu geriausiu ekonominiu požiūriu metu, kaip „šviesos ir energijos“ dovanotoja būna pranašingas ženklas geresnei senosios Klaipėdos – jūrų uosto ir prekybos miesto ateičiai. Tegu ji būna palaiminta ir ja didžiuojamasi.“  

Šie lūkesčiai tarsi tapo istoriniu priesaku būsimoms dar 1929 metų birželio 17 dieną pradėjusios veikti šiluminės elektrinės darbuotojų kartoms.

Išsigydžiusi Antrojo pasaulinio karo žaizdas, atstačiusi besitraukiančios vokiečių armijos sugriautus kaminus, atnaujinusi sugadintus vamzdynus, katilus ir kitą įrangą, elektrinė tapo vienintele pokario elektros tiekėja ne tik Klaipėdai, bet ir visam pajūrio regionui. 1959 metais, pastačius 110 kV elektros perdavimo liniją ir sujungus Klaipėdą su bendra Lietuvos energetikos sistema, nuo elektros gamybos pereita prie  šilumos gamybos – šilumos magistralės nusidriekė į skirtingas miesto dalis ir Klaipėdoje nebeliko neekonomiškų, taršių vietinių katilinių.

Daugiau informacijos rasite dienraščio „Vakarų ekspresas” 2019-06-15 d. straipsnyje, kuriame kalbinamas ir savo prisiminimais dalinasi buvęs ilgametis elektrinės vadovas Vytautas Petrulis