Šaltinis: www.delfi.lt, rubrika „Tvari Lietuva, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacija, 2023 m. balandžio 11 d.

Atrodytų, klausimas visiškai retorinis. Tačiau Lietuvos energetikos sistemoje labai dažnai dėl neorganizuotumo, dėl trumparegiškų ir neracionalių sprendimų, dėl nesugebėjimo derinti interesus ar panašių priežasčių būtent taip ir atsitinka – brangūs įrenginiai nenaudojami.

Šiluma – į orą

Konkretus pavyzdys. Jau nepriklausomoje Lietuvoje buvo pastatyta keletas valstybei labai reikalingų kogeneracinių šiluminių elektrinių, kuriose neišvengiamai, kartu su stabiliai generuojama elektros energija, susidaro didžiuliai šilumos kiekiai. Tarkim, deginant komunalines atliekas ar biokurą apie 30 % kuro energijos paverčiama į elektrą ir dar apie 60 % neišvengiamai virsta liekamąja šiluma, kuri nukreipiama miestų šildymui. Likusi dalis kuro energijos virsta šilumos nuostoliais į aplinką. Tokia yra netgi modernių šiluminių variklių termodinamika ir tai vyksta tiek Rytų, tiek ir Vakarų energetikose.

Gerai, jei yra kur panaudoti tuos šilumos srautus. Jei artimiausias miestas turi centralizuoto šilumos tiekimo vamzdynų sistemą, per kurią galima nusiųsti liekamąją šilumą vartotojams. Bet kai šilumos vartojimo nėra, tai gaminant elektrą šiluminėse elektrinėse apie du trečdaliai kuro energijos tiesiog išmetami į aplinką. Pavyzdžiui, Elektrėnų šiluminė elektrinė išmeta liekamąją šilumą į tam specialiai sukurtas dirbtines marias. Ignalinos atominė elektrinė šildė Drūkšio ežerą ir t.t. Jei vandens telkinio arti nėra, tai liekamoji šilumą išmetama į orą per aušinimo bokštus, kokie vis dar pūpso šalia Gariūnų. Taigi, jeigu liekamoji šiluma panaudojama prasmingai, tai tokios elektrinės bendrasis energetinis efektyvumas maždaug 90 %, o jeigu šiluma išmetama į aplinką – tik apie 30 %. Skirtumas akivaizdus. O pasaulyje pagrindinis elektros kiekis vis dar gaminamas būtent šiluminėse elektrinėse. Nes vėją ar saulę ne visuomet “pasikinkysi”.

Šilumos vartotojų mažėja, bet…

Dėl paminėtų ir panašių priežasčių Elektrėnų šiluminė elektrinė daugiausiai stovi neveikianti – šio miesto šildymo poreikiai labai maži palyginus su elektrinės galia. Netgi dideliuose miestuose veikiančios kogeneracinės elektrinės susiduria su problema, kad vasarą nėra kur dėti susidarančios liekamosios šilumos, kai elektros poreikiai kasmet auga. Dėl neadekvačiai mažo liekamosios šilumos vartojimo šiltuoju laikotarpiu “kalta” pastarųjų dešimtmečių ekonomikos transformacija, dėl kurios buvo prarasti “vasariniai” šilumos vartotojai. Ištisi pramoniniai rajonai, stambūs šiltnamiai ir kiti dideli šilumos vartotojai Lietuvoje bankrutavo arba pasistatė nuosavas vietinio šildymo bei garo katilines ir dėl to nustojo pirkti šilumą iš centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) tinklų. Greičiausiai tai buvo neišvengiama, bet dabar Lietuva jaučia to laikmečio pasekmes, nes reikalingą miestų šildymui infrastruktūrą tenka išlaikyti gerokai sumažėjusiam vartotojų skaičiui. Ar ką nors galima pakeisti šioje situacijoje? Į praeitį nebegrįšime, tačiau pasidairykime, kaip panašias problemas sprendžia šalys, kurioms irgi aktualus “vasarinis” šilumos vartojimas, ir palyginkime su Lietuvos situacija.

Pirmas dalykas, būdingas išsivysčiusioms šalims, liekamoji kogeneracinių elektrinių šiluma panaudojama maksimaliai – visus metus. Tuo tarpu Lietuvoje būna mėnesių, kai pralaimėjusios šilumos supirkimo aukcioną elektrinės visą mėnesį liekamąją šilumą meta į orą, o kitos katilinės “pleškina” biokurą, nes tik taip gali gauti pajamų. Toks pas mus valstybinis reguliavimas – “konkurencija aukščiau visko”. Tik klausimas, kam tai naudinga? Gal konkurencija turėtų tarnauti vartotojo labui, bet ne atvirkščiai?

Kaimynai elgiasi kitaip

Antra priemonė – lanksti kainodara ir motyvacija pritraukti “vasarinius” energijos vartotojus. Pavyzdžiui, Suomijoje ir Švedijoje CŠT sistemų tiekiama šiluma vasarą naudojama “sukti” absorbcinius šilumos siurblius, kurių pagalba vėsinami pastatai ir ruošiamas karštas vanduo. Tokiu būdu didinami šiluminės energijos pardavimai, o už CŠT sistemos išlaikymą mažiau mokėti tenka kitiems jos naudotojams. Ten šilumos tiekėjai nereguliuojami ir turi laisvę veikti ir priimti ilgalaikius įsipareigojimus. Centralizuoto vėsinimo sistemos jau veikia netgi šiauriau esančioje Estijoje, tačiau Lietuvoje kol kas nė vienos.

Tuo tarpu mūsų šalyje statybų vystytojai įprastai vėsinimui įrenginėja individualius kompresorinius šilumos siurblius, kurie sunaudoja labai daug elektros energijos, nors šalyje jos pasigaminame apie trečdalį poreikio. Akivaizdu, kad fragmentuota, be kompleksinio požiūrio ir sustabarėjusi, neprognozuojama ir demotyvuojanti energetikos reguliacinė aplinka neskatina statybų verslo ir energetikos bendradarbiavimo, todėl prarandamos galimybės ir potenciali pridėtinė vertė tiek ekonomikoje, tiek ir energetikoje.

Dabartinis reguliavimas nepadeda

Kita galimybė panaudoti vasaros metu neapkrautus ir dažnai prastovinčius šilumos bei elektros generavimo įrenginius – tai pramoniniai parkai, besikuriantys šalia veikiančių stambių elektrinių ar katilinių. Iš jų tiesiogiai gaunama pigi šiluma ar garas galėtų būti panaudojama įvairiuose technologiniuose procesuose. Pradedant įvairių produktų džiovinimu, daržovių auginimu ir baigiant sudėtingomis biotechnologijomis. O jeigu dar būtų galimybė tiesiogiai patiekti ir pigią “vasarinę” elektros energiją. Tai būtų patrauklu investuotojams į energijai imlias pramonės sritis. Tačiau tokiems ilgalaikiams ir brangiems bendradarbiavimo projektams įgyvendinti reikia turėti galimybes sudaryti ilgalaikes energijos tiekimo sutartis su prognozuojamomis jos kainomis (formulėmis) ir kitais įsipareigojimais. Ar šiandien tokias galimybes turi valstybės griežtai ir neprognozuojamai reguliuojamas šilumos tiekėjai? Ne.

Galima vardinti ir daugiau pavyzdžių, kaip perteklinė ar pigesnė energija panaudojama atskirų įmonių, miestų ar šalies poreikiams, tačiau tai liks tuščiomis kalbomis, jeigu labai detalus kontrolinis reguliavimas nepasikeis į skatinimą, motyvuojantį ir leidžiantį kuo efektyviau panaudoti jau sukurtą ar naują energetinę infrastruktūrą. Valstybinis reguliavimas turėtų nukreipti įmones visuomenės poreikių tenkinimui, tvariai plėtrai, bet nebūti trukdžiu ir stabdžiu pažangos kelyje.