2020 m. birželio 29 d., www.15min.lt

Kiekvieną vasarą vilniečiams tenka parą arba ilgiau gyventi be karšto vandens – tol, kol bus atliekami šilumos tinklų hidrauliniai bandymai. Kas tai yra, kodėl jie reikalingi, kaip jie vykdomi ir kodėl jų metu reikia atjungti karšto vandens tiekimą?

Joninių savaitę sostinėje hidrauliniai bandymai buvo atliekami dviejose teritorijose – Jeruzalės mikrorajone bei Stoties–Naujamiesčio dalyje, Sodų gatvėje. Pastarojoje vietoje Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) darbininkai ruošiasi atlikti hidraulinį bandymą. Atidengti aukštų žolių paslėpti du liukai: pirmoje – kopėčios žemyn, o iš antros nutiestos dvi žarnos, kurios sujungtos su šalia esančiu siurbliu. Pro vieną žarną iš veikiančio vamzdyno į siurblį bus tiekiamas vanduo, kuris, pro kitą žarną, bus paduodamas hidrauliškai bandomam vamzdynui.

Kol dar vyksta pasiruošimo darbai, VŠT Perdavimo tinklo departamento direktorius Algimantas Sadauskas 15min papasakojo plačiau apie procesą. Hidraulinis bandymas – tai vamzdynų stiprumo tikrinimas, kai juose laikinai kone dvigubai padidinamas slėgis. „Slėgis pakeliamas iki 16 barų ir laikomas 30 minučių. Po to jis sumažinamas iki darbinio lygio – dvigubai mažesnio – 8 arba 6 barų, priklausomai nuo režimo žiemą ar vasarą. Sumažinus slėgį, atvažiuoja darbininkų brigada, apeina visas teritorijoje esančias šilumos kameras ir ieško nutekėjimo trasoje. Nesvarbu, kad trasa neplyšo ir išlaikė bandymą, bet nedidelių nesandarumų gali būti, tad reikia patikrinti, nusileisti į kameras, apžiūrėti, ar neatiteka vanduo“, – aiškino A. Sadauskas.

Tiesa, prieš darant bandymą reikia deramai pasiruošti: atjungti vamzdyną nuo šilumos tinklų, sistemų, todėl laikinai nutraukiamas karšto vandens tiekimas. Kaip teigė A. Sadauskas, dažniausiai daugiabučių namų rūsiuose esantys šilumokaičiai, gaminantys karštą vandenį, nepritaikyti padidintam slėgiui ir bandymų metu gali sprogti, taip pat gali nutikti kitų bėdų gyventojams. Jeigu po hidraulinio bandymo didelių defektų nerandama, tada, pranešus dispečeriams, kone iškart ir galima grąžinti karšto vandens tiekimą gyventojams.

Šilumokaičiai, gaminantys karštą vandenį, nepritaikyti padidintam slėgiui ir bandymų metų gali sprogti, taip pat gali kilti kitų bėdų gyventojams.

Sodų g. atveju vanduo tiekiamas iš Senamiesčio – Vokiečių g., o bandoma teritorija – nuo Geležinkelio stoties per V.Šopeno, Kauno g. iki Naugarduko, Vytenio g.

Ką dar reikia žinoti prieš pradedant bandymą? „Pasižiūrima, kaip dirba siurblys: ar ta teritorija, kuriai jis nori pakelti hidraulinį bandymą, yra sandari, ar užteks nedidelio kiekio vandens. Jei vandens debitas didelis, tai gali nepavykti užkelti slėgį – gal kažkur yra skylė, kuri iki tol mums nebuvo žinoma. Arba kelios mažytės skylutės, kurių nesame radę – tada negalime jungti siurblio“, – aiškino V. Sadauskas.

Beje, pagal taisykles, hidrauliniam bandymui atlikti užtektų 5 minučių, tačiau VŠT tą daro pusvalandį, kad būtų visiškai įsitikinta vamzdynų sandarumu.

Kas gadina vamzdynus?
V. Sadauskas papasakojo ir apie aptinkamus gedimus. Ilgiausiai užtrunka tvarkyti po žeme plyšusį vamzdyną: tai išduoda staigiai kritęs slėgis bandymo metu. Tokia avarija nutinka dėl nesandaraus vamzdynų kanalo. Po žeme esančių vamzdynų sujungimo vietose gali susidaryti mikroplyšiai, pavyzdžiui, dėl transporto, vibracijos, kasinėjimų. Laikui bėgant, tie plyšiai didėja, patenka drėgmė, o vandeniui persigėrus per izoliaciją, vamzdynas ima koroduoti.

Kaip tiksliai rasti avarijos vietą?
„Nustatoma ultragarso būdu. Darbininkas su ausinėmis išgirsta purškimą po žeme. Tada toje vietoje pradedamas kasimas. Atkasus vamzdį, nuimama izoliacija, atidengiami kanalai, uždaromas vandens slėgis, išdrenuojamas vamzdis. Suvirintojai išpjauna surūdijusį gabalą, ant kurio drėgmė dažniausiai patenka iš viršaus – iš gatvių, šulinių, vandentiekių, žiemą dar prisideda druskingas vanduo. Susidaro drėgna aplinka, o karštas vamzdis garina, pagreitina procesą“, – dėstė V. Sadauskas, pridūręs, kad kartais tenka pakeisti vieno ar dviejų metrų vamzdžio gabalą, kartais – ir šešių metrų.

Tiesa, net jei ir hidraulinių bandymų metu stambių defektų neaptinkama, VŠT tvarko dar šildymo sezono metu aptiktus gedimus, kadangi tam taip pat reikia atjungti vamzdyną. Iš viso visame Vilniuje per metus nustatoma apie 100 gedimų, iš kurių apie 70 nustatomi hidraulinių bandymų metu.

Ilgiausiai užtrunka tvarkyti po žeme plyšusį vamzdyną: tai išduoda staigiai kritęs slėgis bandymo metu.

Sunkiausia, pasak V. Sadausko, tvarkyti vamzdynus Senamiestyje. „Senamiesčio suspausta teritorija apsunkina greitą remontą. Siauri praėjimai, kiemai, bromos, kartais technika nepralenda, sugaištama laiko ieškant mažesnių įrenginių. Kartais nėra kur smėlio dėti – iškastas išvežamas, po to grąžinamas atgal“, – pasakojo jis.

V. Sadauskas užsiminė, kad kartais darbų metu tenka prijungti mobiliąją katilinę – ji tiekia šildymą bei karštą vandenį ten, kur jis yra būtinas, pavyzdžiui, į ligonines. Tokia katilinė panaudojama ir vamzdynų rekonstrukcijų metu, kai karštą vandenį pastatams tenka atjungti ilgiau nei kelioms paroms.

Incidentai ir nemalonūs radiniai
Hidraulinio bandymo pradžiai startą duos Valdemaras Jakimavičius, VŠT Perdavimo tinklo departamento Šilumos tinklų vadovaujantis specialistas, kuris laukia komandos iš dispečerinės. Nuspręsta palaukti, kol bus užbaigtas bandymas Jeruzalėje. Jis pasidalino įsimintiniausiais incidentais darbų metu.

„Minties g. (Žirmūnuose) bandėme trasą, ji buvo pakankamai nesena, negili, bet kai trūko, tai taip išplovė į viršų, kad metalinė detalė į pravažiuojantį automobilį krito. Įmonė kompensavo žalą. Kodėl nutiko? Kas randasi po žemėmis, tai negali matyti ir numatyti“, – sakė V. Jakimavičius.

Jis užsimena ir apie kelių metų senumo incidentą Aušros Vartų gatvėje, kai, grubiai tariant, buvo vagiama šiluma, nors ir neprisijungta prie vamzdyno. Po hidraulinių bandymų, užėjus į pastatą, V. Jakimavičius pastebėjo, kad vamzdynas buvo apkaltas baldinėmis plokštėmis. „Man reikėjo įlįsti į kanalą, kur yra vamzdis. Į akis krito ventilis, jei tai yra trasos – reikia apžiūrėti, bet jis nebuvo visai prie jos. Mūsų visas vamzdis buvo apvyniotas žalvariniu vamzdeliu, padarytas kaip šilumokaitis. Apvyniotas apie 4 metrus, nemažai to vamzdelio buvo, paskiau jau radau siurbliuką, visą sistemą – iš viršaus izoliuota. Ten nebuvo invazinio prijungimo, bet visą šilumą vogė. Oficialiai jiems šilumos punkto nereikėjo“, – pasakojo V. Jakimavičius, pridūręs, kad tai nutiko prieš maždaug 5-6 metus ir jau kitą parą po atradimo tokia įranga buvo demontuota.

Anksčiau rūpesčių sukeldavo benamiai, kurie glausdavosi nerakinamuose liukuose. Kai kurie kone apsigyvendavo ten, tačiau juos reikdavo pravaryti, po jų – viską tvarkyti. Vėliau liukus ėmė rakinti ar užsukinėti. Neapsieita ir be incidentų.

„Labai seniai buvo atvejis, kai dispečeris pranešė, kad garuoja kamera prie Edukologijos žiedo, dabar jau jos nėra. Na, su meistru nuvažiavome pažiūrėti, o pasirodo, kad benamis ten verda kiaušinius. Pravarėme. Nutarėme dar patikrinti šalia esančią kamerą, kopėčiomis leidžiuosi gilyn, žiūriu, kad kažkodėl musių skraido. Dar nenusileidau ir jau matau, kad žmogaus kūnas guli. Lavonas. Benamis iš šalia buvusios kameros sakė, kad žinojo apie tai, dar prieš kelias dienas žmogus gyvas buvo. Iškvietėme policiją“, – prisiminė V. Jakimavičius.

Jis taip pat papasakojo apie atvejį, kai Šiaurės miestelyje benamių pora prisinešė čiužinių į šilumos kamerą, tačiau abu asmenis vėliau rado po kopėčiomis: nesugebėjo išlipti, užtroško.

Dispečeris pranešė, kad garuoja kamera prie Edukologijos žiedo <…> nuvažiavome pažiūrėti, o pasirodo, kad benamis ten verda kiaušinius, –pasakojo V.Jakimavičius.

Ką parodė hidraulinis bandymas?
Netrukus V. Jakimavičius sulaukė skambučio iš dispečerinės – galima pradėti hidraulinį bandymą. Burzgiant siurbliui, slėgį žyminti manometro rodyklė pamažu kyla, stebima, kiek vandens naudojama. „30 minučių stebėsime, kiek vandens praeina. Pagal tai jau galima orientuotis, ar yra nutekėjimų: jeigu sandaru – užtenka kelių kubinių metrų vandens, jeigu ne – gali sunaudoti ir 20, ir 40 kubinių metrų“, – teigė V. Jakimavičius.

Praėjus šiam laikui, hidraulinis bandymas baigtas: keliant slėgį sunaudoti 2 kubiniai metrai vandens, o per bandymą sunaudoti 6,8 kubiniai metrai vandens. Anot V. Jakimavičiaus, tai yra nedideli skaičiai, rodantys, kad didelių nutekėjimų trasoje nėra, ji yra sandari. Didelių trūkimų ar incidentų nenutiko. „Bandymas atliktas sėkmingai“, – konstatavo specialistas. Tačiau darbininkų brigada turi apžiūrėti visas teritorijoje esančias kameras, patikrinti, ar tikrai nėra pratekėjimų.

Šioje Stoties – Naujamiesčio teritorijoje jiems reikėjo apie 30 kartų leistis į liukus. Buvo rasti du trūkimai: vienas Švitrigailos g. – V. Jakimavičius pažymi, kad ten nuotėkis nedidelis, apie litras vandens per minutę, kitas nustatytas Kauno g. Ten sutvarkyti turės vartotojas, trasa yra atjungta, vanduo neišteka.

Žvilgsnis į dispečerinę
Po hidraulinio bandymo dar keliaujame į VŠT antrojoje termofikacinėje elektrinėje esančią dispečerinę. Ten Andrejus Beskovas, Perdavimo tinklo departamento, Tinklo valdymo skyriaus vyresnysis dispečeris, aprodo integruotą operacinę šilumos tinklų valdymo schemą. Joje atvaizduoti kontroliniai taškai, kurie yra mechanizuoti ir siunčia signalus apie temperatūras, slėgius, kuro suvartojimą, vandens debitus. Iš čia buvo duotas leidimas vykdyti hidraulinį bandymą. Jokie darbai negali būti pradėti be dispečerio komandos.

„Kontroliuojant šituos parametrus nuolat vyksta jų korekcija. Dispečeris valdo tinklą iš vietos, o ten, kur jis negali jų valdyti, jis skambina tiems, kas atsakingi už tam tikrus ruožus ir reguliuoja parametrus jau vietoje. Ruda spalva – tai šilumos šaltiniai, katilinės, elektrinės. Žalia spalva – šilumos kameros. Geltona – termofikacinės siurblinės. Violetinė – šilumos mazgai. Iš esmės visas valdymas prasideda nuo antros elektrinės, nuo šilumos šaltinių. Vėliau per mūsų termofikacines siurblines ir taip iki paskutinio mazgo“, – paaiškino A. Beskovas.

Šalia taip pat yra schema, kuri žymi tinklo maitinimą: vidutiniškai, pasak vyresniojo dispečerio, naudojama 10 tonų per valandą. Joje galima pamatyti, kaip šoktelėjo stulpeliai vykdant hidraulinius bandymus, o jei po jų maitinimas negrįžta į prieš tai buvusį lygį – signalas, kad kažkur yra pratekėjimas. Taip pat naudojama programa, kuri, pagal slėgio sumažėjimą, padeda aptikti avarijos vietą. Jeigu atliktas bandymas – mes žinome, kad vamzdis turi atlaikyti šildymo sezoną iki kitos vasaros, – komentavo A. Beskovas.

Kadangi pagrindinis šilumos šaltinis Vilniuje yra ši, prie Savanorių žiedo esanti elektrinė, po bandymų gyventojams tenka luktelti, kol karštas vanduo atkeliaus iki jų. „Integruotame tinkle vos ne parą stumiame vandenį nuo šilumos šaltinio iki paskutinio vartotojo. Šildymo sezono metu, dėl kitokio apkrovimo, tai užtrunka apie 6 val. Jeigu per šalčius mes keičiame temperatūrą nuo 80 iki 85 laipsnių, tai tokia temperatūra nukeliaus į Antakalnį po 6 valandų“, – sakė A. Beskovas.

Šiemet – 31 bandymas
Hidraulinius bandymus reikia atlikti kasmet, tai nustatyta taisyklėse. Įprastai Vilniuje jie pradedami vos pasibaigus šildymo sezonui, tačiau šiemet dėl karantino ir pandemijos, darbus teko nukelti vėlesniam laikui, planuojama pabaigti visus darbus iki spalio.

„Jeigu atliktas bandymas – mes žinome, kad vamzdis turi atlaikyti šildymo sezoną iki kitos vasaros“, – komentavo A. Beskovas.

Perdavimo tinklo departamento direktorius A. Sadauskas sakė, kad šįmet pirmieji hidrauliniai bandymai vyko gegužės mėnesį pramoniniuose rajonuose. Nuo birželio, kai buvo sušvelnintas, o netrukus – ir atšauktas karantinas, bandymai persikėlė į gyvenamuosius rajonus.

A. Sadauskas taip pat minėjo, kad šiemet hidraulinius bandymus numatyta atlikti 31 vietoje. Kartą per savaitę vienu metu vykdomi skirtingose Neries pusėse.

Pasak A. Beskovo, iš viso Vilniaus šilumos tinklo ilgis yra 750 km. Tačiau statant naujus rajonus, prijungiant naujus vartotojus, šis skaičius pamažu didėja. Beje, ten vamzdynai įrengiami specialiuose kolektoriuose, tad nutikus avarijai nereikia rausti žemės. „Kai kur vamzdynai yra nuo 1970-ųjų, 1980-ųjų. Tinklai, kurie buvo pakloti 1970-aisiais, yra geresni nei 1985 m. pakloti – tų vamzdžių kokybė nekokia“, – atsakė jis.

A. Sadauskas pasakojo, kad dabar statomi naujos technologijos vamzdynai, kuriuos 10 metų galima nebandyti hidrauliškai. Tokiuose vamzdynuose po izoliacija yra varinis laidas-vamzdelis, kuris leidžia sujungti grandinę nutiestoje trasoje ir tikrinti varžą. „Jeigu būtų nesandarumai – matytume prietaisuose, kad drėgmė pateko iki to varinio vamzdelio, esančio viduryje, ir galėtume nustatyti tikslią vietą, kur tai yra. Rekonstravus senus vamzdynus į tokius naujus, galima 10 metų nedaryti hidraulinio bandymo. Vilniuje turime virš 30 proc. pakeistų tokių trasų“, – minėjo A. Sadauskas.