Istorinis Kauno objektas – Petrašiūnų elektrinė – mini 90 metų sukaktį. Prieš 90 metų, 1930–ųjų lapkričio 11 dieną pradėjo suktis pirmosios elektrinės turbinos ir gaminti elektros energiją miestui ir aplinkiniams rajonams.

Pradžia

Petrašiūnų elektrinės statyba pagal belgų projektą prasidėjo 1928 metų pavasarį. Ją statė „Lietuvos Rajoninių elektros stočių“ akcinė bendrovė. Statybai ir įrengimams paskirta septyni milijonai litų.

Statybos darbus dirbo apie 350 darbininkų, montuojant įrengimus – 80 darbininkų. Buvo dirbama 2 – 3 pamainomis. Tuo pačiu metu buvo tiesiama ir geležinkelio atšaka nuo Palemono stoties medžiagoms ir kurui atvežti. Kol nebuvo geležinkelio, medžiagos buvo gabenamos laivais ir burinėmis baržomis.

Elektrinė buvo statoma sunkiomis sąlygomis. Nebuvo nei ekskavatorių, nei kranų. Naudotasi paprastais kastuvais, vagonėliais. Aukštuminė statyba vyko pastoliuose. Giluminės statybos iškasas buvo kasamas tik kastuvais „laiptų“ būdu.

Elektrinės statybos darbams vadovavo šveicarų inžinierius Cornu, vyriausiasis statybos tvarkytojas buvo belgų inžinierius Henri Hunebelle, o jo pagalbininkas – inžinierius Eduardas Zubavičius.

Pagrindinis jos korpusas buvo dviejų dalių: katilinė, kurioje numatyta vieta keturiems garo katilams, ir mašinų (arba kitaip vadinama turbinų) salė, kurioje buvo numatyta vieta keturiems turboagregatams. Katiluose buvo numatyta deginti durpes ir anglis.

Ypač stambi buvo (pagal to meto mastą) cirkuliacinio vandens tiekimo iš Nemuno sistema su dviem vertikaliais siurbliais. To meto spaudoje stebimasi, kad elektrinei reikia 1800 m³/h vandens, t. y. du kartus daugiau negu Kauno vandentiekis tiekia miestui.

Drauge su elektrine pradėtos statyti ir aukštos įtampos (6 ir 15 kV) elektros tiekimo linijos. Jos nutiestos į Prienus, Birštoną, Raudondvarį, Kulautuvą, Karmėlavą, Pakuonį, Panemunę, Garliavą ir kitas Kauno apylinkes. Pirmoji 15 kV įtampos linija buvo nutiesta į Jonavą. Ji buvo paruošta eksploatacijai 1930 m. kovo mėnesį.

Petrašiūnų šiluminė elektrinė pradėjo veikti 1930 metų lapkričio 11 d. Ši data ir laikoma elektrinės gimimo diena. Tuo metu tai buvo didžiausia viešoji elektrinė Lietuvoje.

Elektrinės vadovais – direktoriais iki sovietų okupacijos buvo: Eugenijus Lange, vėliau – Henri Hunebelle bei Eduardas Zubavičius. Tikslių duomenų apiejų darbo bei vadovavimo trukmę neišlikę.

Elektrinėje tuo metu dirbo apie 60 žmonių. Palyginus su kitais to meto Kauno miesto darbininkais, Petrašiūnų elektrinės darbuotojai uždirbdavo gana gerai: turbinistas per mėnesį uždirbdavo apie 700 litų, darbininkai – po 300–500 litų, tačiau darbas elektrinėje buvo gana įtemptas. Budinčiam personalui tekdavo dirbti viršvalandžius, dažnai be išeiginių dienų.

Plėtra ir boikotas

Petrašiūnų šiluminė elektrinė buvo moderniai įrengta įmonė. Ikikariniu laikotarpiu ji tapo pagrindiniu elektros energijos tiekėju Kaunui, jo priemiesčiams bei aplinkiniams rajonams. Elektrinės pagamintos kilovatvalandės savikaina to meto sąlygomis nebuvo aukšta. Kaina 1939 m. buvo 12,82 cento, tačiau, priklausomai nuo mokesčių, ji padidėdavo iki 19,17 cento. Apie 40% visų išlaidų sudarė kuras.

Tačiau, to meto visuomenė buvo nepatenkinta sąlygiškai aukštomis elektros energijos kainomis. 1933 m. visuomenės organizacijų atstovų išrinkta komisija pareikalavo sumažinti elektros energijos tarifą. Elektrinei atsisakius reikalavimus patenkinti, 1933 m. balandžio 23 d. įvyko komisijos suorganizuotas Kauno elektros energijos vartotojų boikotas. Tą dieną 20 val. visi Kauno miesto elektros energijos vartotojai (išskyrus atstovybes, ligonines, vaistines, kai kuriuos fabrikus) penkioms minutėms išjungė elektros prietaisus ir apšvietimą, o nuo 24 valandos elektros visai nevartojo.

Tiems, kurie nepakluso boikoto komisijos reikalavimams ir neišjungė elektros apšvietimo, buvo daužomi langai. Policija chuliganus išvaikė, tačiau įbauginta piliečių, vyriausybė nustatė maksimalius leidžiamuosius elektros energijos tarifus: 0,82 Lt už 1 kWh šviesai ir 0,40 Lt už 1 kWh elektros varikliams.

Elektrinę valdanti bendrovė reikalavo vyriausybės elektros tarifus padidinti bent 10%, tačiau vyriausybė nesutiko. Į konfliktą įsitraukė ir Belgijos vyriausybė. Ji darė ekonominį ir politinį spaudimą Lietuvai: nutraukė arklių importą iš Lietuvos, vyriausybės veiksmus vadino bolševikiškais ir grasino perduosią klausimą spręsti tarptautiniam Hagos teismui. Tačiau Lietuvos vyriausybė nenusileido ir dekreto neatšaukė.

Kauno elektros energijos vartojimo boikotas turėjo ne tik ekonominę, bet ir politinę reikšmę. Jis nuskambėjo ne tik Lietuvoje: apie jį kalbėjo užsienio spauda, Europos ir Amerikos radijas.

1940–aisiais, pirmosios sovietinės okupacijos metu elektrinė buvo nacionalizuota.

Karas ir susprogdinimas

Energetines įmones karas užklupo netikėtai, tačiau beveik visas jų personalas liko dirbti. Vokiečiai įvedė savo valdžią, bet elektrinė ir toliau dirbo.

Karui baigiantis, vokiečiai ruošėsi atsitraukti. Elektrinės personalui buvo duotas įsakymas demontuoti turbinas, generatorius ir kitus vertingesnius įrengimus. Šį įsakymą elektrinės darbuotojai kiek įmanoma ignoravo. Vokiečiai grasino sušaudymu, tačiau darbininkai įvairiomis gudrybėmis sabotavo vokiečių nurodymus, delsė laiką, nors žinojo, kad dėl to gali netekti gyvybės. Ką įmanoma darbininkai slėpė. Tokiu būdu, didelė dalis matavimo prietaisų, įvairių įrankių, buvo išsaugoti. Tačiau du generatorius po 3,2 MW vokiečiai demontavo, pakrovė į baržas ir nuplukdė Nemunu į Vokietiją – Rytprūsių miestą Paize.

Frontui visiškai priartėjus prie miesto, 1944 m. liepos 29 d. Petrašiūnų elektrinėje pasirodė vokiečių kareiviai. Elektrinės apkrovimas sumažėjo. Devintą valandą buvo pradėta atjungti fiderius ir buvo nutrauktas kuro teikimas į garo katilus, o 13 val. 15 min. nustojo suktis turbinos. Valdžia sukvietė darbuotojus ir pasakė, kad 19 val. elektrinė bus susprogdinta. Visi darbuotojai privalėjo apleisti elektrinės patalpas ir net aplinkinį rajoną. Vokiečiai griežtai įspėjo, kad, pastebėjus slepiant elektrinės įrengimus ar trukdant sprogdintojų komandos darbui, bus sušaudytas visas elektrinės personalas.

Apie 16 val. Kauną sudrebino galingas sprogimas. Aplink pasipylė geležies ir betono gabalų lietus. Per dūmus ir dulkes buvusios elektrinės kurį laiką nebuvo galima įžiūrėti. Vėjui dulkes išsklaidžius, pasirodė rūkstančių griuvėsių krūva. Sprogimo metu buvo visiškai sugriautas katilinės pastatas ir keturi garo katilai. Penktasis katilas turbūt buvo toliau nuo sprogimo židinio, todėl buvo mažai apgadintas.

Po sprogimo atėję darbuotojai, apžiūrėję rūkstančius griuvėsius, pamatė, kad cirkuliacinė siurblinė ir požeminis tunelis į Nemuną išliko sveiki. Priėjęs prie jų, inžinierius J. Linkaitis pasakė: „Nenusiminkit, vyrai, siurblinė yra, vadinasi, yra pusė elektrinės“.

Pokaris (1944 – 1958)

Jau 1944 metų lapkričio – gruodžio mėnesiais buvo pradėti pagrindiniai Petrašiūnų elektrinės atstatymo darbai. Valant griuvėsius, buvo atrastos dar tinkamos naudoti įrengimų dalys. Dalį įrengimų, matavimo prietaisų bei įrankių žmonės išsaugojo ir grąžino į elektrinę.

1947 metais iškilo poreikis tiekti garą Petrašiūnų popieriaus fabrikui. Pagal tuometinio Kauno energijos rajono vyriausiojo inžinieriaus Juozo Linkaičio projektą iš elektrinės į popieriaus fabriką ant medinių atramų 7 m aukštyje buvo nutiestas 164 m ilgio garotiekis. Jis pradėtas eksploatuoti 1947 m. birželio 7 d. Ši data ilgą laiką buvo laikoma centralizuotos termofikacijos Lietuvoje pradžia, kol nebuvo nustatyta, kad pirmoji Lietuvoje centralizuotos termofikacijos sistema buvo įdiegta 1938 m. Kauno klinikose.

Pirmoji termofikacinė karšto vandens linija pradėjo veikti 1953 m. spalio 14 d. į elektrinės gyvenamąjį namą, buvusioje Vilniaus gatvėje Petrašiūnuose.

Praėjus keturiolikai metų (1944 – 1958), Petrašiūnų elektrinės galia beveik keturis kartus viršijo prieškarinę ir pasiekė 60,5 MW.

1962 m. į Kauną iš Dašavos telkinių Ukrainoje buvo pradėtos tiekti gamtinės dujos. Visi katilai buvo rekonstruoti ir pritaikyti kūrenti dujomis.

Septintasis dešimtmetis – virsmo laikas

Septintajame dešimtmetyje Kaune buvo pastatyta daug didelių pramonės įmonių ir gyvenamųjų namų. Šias įmones ir gyvenamuosius namus reikėjo aprūpinti šilumos energija, tarp jų – ir naujai pastatytą Kauno dirbtinio pluošto gamyklą. Lietuvoje ir Kaune atsiradus naujoms elektrinėms, Petrašiūnų elektrinės kaip elektros gamintojos reikšmė sumažėjo. Naujosios elektrinės buvo ženkliai galingesnės ir ekonomiškesnės. Energetikos sistema tuo metu elektros energiją generuojančių galių jau turėjo pakankamai, tačiau, kadangi augo šilumos energijos poreikis, elektrinė buvo pritaikyta veikti kaip šilumos gamybos įmonė.

1963 m. rugpjūčio 20 d. Petrašiūnų elektrinėje buvo įkurta „Kauno Šiluminių tinklų“ ūkiskaitinė įmonė, vėliau pavadinta „Kauno Šilumos tinklai“. Pirmasis ir ilgametis įmonės vadovas buvo Antanas Šležas, vyriausiasis inžinierius Eduardas Buinevičius. Dabar ši įmonė vadinasi AB „Kauno energija“, o 1963 m. rugpjūčio 20–oji laikoma jos įkūrimo data.

1985 metų gruodį buvo nuspręsta iki 1995 metų sumažinti Petrašiūnų elektrinės šiluminę galią, o šilumos gamybą miestui perkelti į Kauno termofikacijos elektrinę. Iki 1990 metų Petrašiūnų elektrinę buvo numatyta pervesti į katilinės režimą, o po to ją paversti šiluminiu mazgu.

Dabartis. Elektrinės atgimimas

Per 90 savo veiklos metų elektrinė patyrė daug ko. Ir karą, ir boikotą, ir susprogdinimą, daugybę modernizacijų ir organizacinių pasikeitimų. Čia dirbo ir daugelis iškilių Lietuvos energetikų. Daugeliui jų ši elektrinė buvo jų profesinės veiklos lopšys.

Šiandien Petrašiūnų elektrinė, aptarnaujama 17 darbuotojų, gamina ir tiekia šilumą Kauno vartotojams. Ir nors elektra šiuo metu joje negaminama, elektrinė tarnauja kaip reikšmingas šilumos gamybos miestui šaltinis, taip pat – kaip svarbi elektros energijos skirstykla bendroje Lietuvos energetikos sistemoje.

Elektrinė nuolat modernizuojama, atnaujinami seni bei įrengiami nauji šilumos gamybos įrenginiai, o netolimoje ateityje planuojama ir vėl gaminti elektros energiją, tačiau jau nebe įprastu elektrinei būdu.

Modernizuodama Petrašiūnų elektrinę bei kitas sau priklausančias katilines, įdiegusi juose biokuru kūrenamus įrenginius, taip pat modernizuodama perdavimo tinklus, AB „Kauno energija“ per pastaruosius 5 metus daugiau, nei dvigubai sumažino savo vartotojams tiekiamos šilumos kainą, nuo 95% iki 10% sumažino gamtinių dujų naudojimą šilumai gaminti. CO₂ emisijos iš AB „Kauno energija“ šilumos gamybos įrenginių sumažėjo 27,7%.

Iš viso, per pastaruosius 5 metus AB „Kauno energija“ į šilumos gamybos įrenginių ir tinklo vamzdynų rekonstravimą investavo daugiau, nei 52 mln. eurų. Už juos Kaune ir Kauno rajone pastatyti 9 biokuru kūrenami katilai, kurių bendra galia 85,3 MW, taip pat įgyvendinta ir 16 magistralinių vamzdynų statybos ir rekonstravimo projektų.

Už šiuos pasiekimus 2019 m. spalio 24–ąją vykusioje Pasaulinėje miestų energetikos klimato apdovanojimų ceremonijoje („Global District Energy Climate Awards“) AB „Kauno energija“ pelnė pasaulinį apdovanojimą už Kauno šilumos ūkio modernizavimą, kuris padarė didžiausią teigiamą poveikį efektyvumui bei anglies dioksido (CO2) emisijų mažinimui.