Šaltinis: www.udiena.lt, Ignalinos naujienos, 2021 m. rugsėjo 10 d.
Interviu parengė Sofija JURELIENĖ

UAB Ignalinos šilumos tinklai (toliau – IŠT), tiekiantys šilumą ir karštą vandenį Ignalinos, Dūkšto miestų, Vidiškių, Linkmenų, Kazitiškio, Rimšės, Ceikinių ir Mielagėnų kaimų gyventojams bei organizacijoms, kol kas sunkiai ir labai pamažu ropščiasi iš skolų ir finansinių sunkumų duobės, bet kaip sakė laikinai einantis generalinio direktoriaus pareigas Artūras Jatulis, jei ir toliau bus vadovaujamasi ilgalaike veiklos strategija, taupumo bei efektyvaus valdymo kriterijais, po truputį gerėjanti IŠT situacija galutinai stabilizuosis ir bendrovė, atidavusi dar nuo 2018 metų susikaupusias skolas, galės pagalvoti apie naujas veiklos perspektyvas. Ne tik apie tai, bet ir apie šilumos kainas, planuojamą pirkti katilą ir dar daugiau – šis interviu.

Pradėkime nuo būsimų artėjančio šilumos sezono kainų. Tarkim, Vilniuje, lyginant su praėjusiu sezonu, jos žada kilti net dvigubai. Kokia situacija Ignalinoje?
Kad kaina kils, nėra abejonių, bet kiek – kol kas dar sunku prognozuoti. Natūralu, pagrindinė šilumos kainos dedamoji yra kuro kaina, kuri šiuo metu yra stipriai pakilusi. Sunku spėti, ar artimiausiu metu ji stabilizuosis, ar dar kils. Kiek domėjausi, jau pasiektas jos pikas.

Visi žinome, kad dėl politinių santykių su Baltarusija, kai buvo uždraustas baltarusiškų medienos gaminių, tarp jų ir kuro, importas, kuro rinka stipriai sureagavo ir kuro kaina išaugo.

Kieno gamintu biokuru – medienos skiedromis, dar kitaip vadinamais „čipsais“ – užsidarius Baltarusijos rinkai prekiaujama Lietuvoje?
Daugiausia – vietinių gamintojų. Įmonės, užsiimančios mediena, pačios pjauna medžius ir mala „čipsus“. Visi suprantame, kad Baltarusijoje pigesnė žaliava ir darbo jėga, mažesnės kuro kainos, todėl ir produkcija pigesnė. Netgi žymiai. Kol Lietuva gaudavo medienos skiedras iš kaimyninės šalies, tol ir kuro kaina buvo mažesnė. Kai jų nebegauname, kyla ir kaina. Jei vasaros pradžioje dar pirkome „čipsus“ po 160 eurų už tonos naftos ekvivalento vienetą, tai paskutiniame biokuro biržos skelbtame aukcione mažiausias kainos pasiūlymas buvo 200 eurų, o derybos prasidėjo nuo 240 eurų. Kiek žinau, kompensuoti prarastai Baltarusijos rinkai ieškoma kitų kanalų – Ukrainoje ir Rusijoje. Jei derybos pavyks ir vėl bus atrastos pigesnės kuro nišos, rinka sureaguotų ir gali būti, kad kuro kaina kristų.

Grįždamas prie klausimo apie šilumos kainą, dar kartą pabrėšiu, kad kuro kaina yra pagrindinė šilumos kainos dedamoji. Be to, IŠT negali patys nustatyti šilumos kainos, ją pagal mūsų teikiamus duomenis nustato Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (toliau – VERT). Taigi, kokia bus galutinė kaina, priklausys nuo VERT sprendimo. Visgi galiu pasakyti, kad šilumos kaina jau dabar kažkur 15–20 proc. didesnė nei pernai. Kiek ji dar kils, tiksliai atsakyti negaliu, nes yra daug veiksnių, darysiančių įtaką galutinei kainai.

Ignalina šildoma vien biokuru. Ar turite alternatyvių variantų?
Šiuo metu kūrename vien biokuru, didesnės katilinės kūrenamos „čipsais“, kaimiškų vietovių katilinės kūrenamos granulėmis arba malkomis.

Turite ribotas sandėliavimo galimybes, t. y. kuro galite užsipirkti tik tiek, kad jo šaltojo sezono metu užtenka pusantro ar dviem mėnesiams. Papasakokite apie kuro įsigijimo procesą: kaip jis vyksta, kada ir kaip perkamos medienos skiedros ar granulės…
Kuro pirkimas vyksta kiekvieną antradienį Baltpool išteklių biržoje. Tai, ką sukūrename, mes bandome vėl atstatyti, t. y. nusipirkti vėl tiek pat, kad turėtume pradinį kiekį. Jei, tarkim, dėl kažkokių priežasčių mums tuo momentu nepasisektų nusipirkti biokuro biržoje arba labai smarkiai šoktelėtų jo kaina, privalome turėti rezervą, kurį galime naudoti. Būna, kad per patį šildymo sezono piką atstatyti rezervo nepavyksta, nes nuperkame, pavyzdžiui, 60 tonos naftos ekvivalento vienetų, o sudeginame 70–80 tonų. Iki šildymo sezono pabaigos rezervas po truputį išsieikvoja, tada perkame ateinančių kelių savaičių laikotarpiui.

Minėjote, kad kuras sezono metu būna brangiausias. Ar nevertėtų apsvarstyti ir investavus šiek tiek lėšų įsigyti ar įsirengti daugiau, didesnių sandėliavimo patalpų, kad galėtumėte nusipirkti daugiau kuro tada, kai jis pigesnis?
Šiuo metu mes išnaudojame visas savo sandėliavimo galimybes. Jeigu ieškotume alternatyvų ir norėtume patalpas išsinuomoti, didėtų kaštai, nes turėtume sumokėti patalpų nuomos arba kuro pasaugos mokestį. Niekas nenori kuro saugoti už dyką, nes jo sandėliavimui yra taikomi gana griežti priešgaisriniai reikalavimai. Tie kaštai preliminariais paskaičiavimais gali prilygti kuro kainos padidėjimui šildymo sezono metu. Mūsų teritorija nebeleidžia praplėsti sandėlių ploto. Įsigyti naujų nuosavų sandėlių ar žemės jiems statyti negalime dėl esamos įmonės finansinės situacijos, kuri yra tikrai sudėtinga – turime iki galo negražintų ilgalaikių paskolų, tačiau finansiškai skausmingesni bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai, didžioji dalis iš kurių, kaip ir minėjau, yra susidarę dar nuo 2018 metų, neatsiskaičius su tiekėjais už įsigytą kurą.

Prakalbote apie jau įvykusius katilų pirkimus, taigi, aptarkime ir suplanuotą Ignalinos miesto katilo keitimą. Kodėl jis buvo būtinas? Kokioje stadijoje šiuo metu yra įsigijimo procesas?
Lietuvoje buvome vieni pirmųjų, įsigijusių biokuro katilus ir pradėjusių naudoti tokį kurą. Katilams šiuo metu 17–18 metų, jie susidėvėję tiek fiziškai, tiek techniškai, tiek morališkai, atitarnavę savo resursus. Jų eksploatavimas mums neša pakankamai didelius nuostolius, nes katilai dažnai genda. Gerai, kad turime du, taigi, jei sugenda vienas, naudojame kitą. Ir atvirkščiai. Vienas didesnės galios – 7 MW galios („Kotryna“). Šio galingumo šiandien mums yra per daug. Šis katilas įsigytas dar tada, kai daugiabučiai Ignalinoje nebuvo atnaujinti, todėl tokios galios tuo metu reikėjo. Dabar jis gamina perteklinį kiekį šilumos, kuri išeina per kaminus. Šis katilas mums finansiškai nenaudingas, bet jis – patikimas ir kaip pakaitalas pagrindiniam mūsų 4,8 MW katilui, labai dažnai gendančiam ir labiausiai nusidėvėjusiam, puikiai tinka. Be to, jį naudojame tada, kai prasideda dideli šalčiai – žemiau -20 ℃. Mažesnio galingumo, dažnai gendantį katilą norėjome pakeisti šiuolaikišku nauju, o „Kotryną“ pasilikti kaip pagalbinį, kurį galėtume pajungti, jei prireiktų profilaktinio patikrinimo, įvykus gedimui ar prasidėjus dideliems šalčiams.

Buvome paskelbę katilo pirkimą, atrinkome laimėtoją, bet prasidėjo teisiniai ginčai tarp pirmos ir antros vietos laimėtojų – antrą vietą užėmusi įmonė apskundė konkurso laimėtoją Viešųjų pirkimų tarnybai (toliau – VPT). VPT paprašė mūsų pateikti tam tikrus dokumentus bei atliko tyrimą. Tuo metu – kažkur dviem mėnesiams – pirkimo procedūra buvo sustabdyta. Kai pateikėme VPT informaciją, kad visos jų pateiktos pastabos ir trūkumai yra pašalinti, buvo likusi tik pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo procedūra. Tuo metu gavome raštą iš Ignalinos rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė) administracijos (Savivaldybė yra pagrindinis IŠT akcininkas, turintis apie 99 proc. akcijų) su nurodymu nutraukti pirkimą, nes ketinama dalyvauti projektuose, susijusiuose su žaliąja energija, buvo planuojama įsigyti kompleksą šiuolaikinių priemonių šilumos gamybai, t. y. šilumos siurblių sistemų su aukštatemperatūriniais vidiniais hidro blokais, o jų aprūpinimui elektros energija buvo planuota nutolusios saulės elektrinės nuoma. Taigi, pirkimą teko nutraukti – negalime nepaisyti savo pagrindinio akcininko nurodymų, galų gale be jo pagalbos ir be išduoto garantinio rašto net negalėtume vykdyti pirkimo. Tada katilų pirkimo procedūrą laimėjusi įmonė pateikė teismui prašymą pripažinti sprendimą nutraukti pirkimo procedūras neteisėtu ir jį panaikinti. Rugsėjo 1 d. gavome teismo sprendimą, įpareigojantį pasirašyti sutartį su laimėtoju ir toliau tęsti pirkimo procedūrą. Finansinio ieškinio ieškovai neteikė.

Kas dabar nutiks su projektais, susijusiais su žaliąja energija?
Kvestionuoti teismo sprendimo negalime, turėsime jį vykdyti. Žaliosios energijos projektas kol kas nėra startavęs ir grįstas tik aukštų pareigūnų žodiniais pasižadėjimais. Taigi, neturime net apčiuopiamo pagrindo, konkrečių argumentų, kuriais remdamiesi galėtume skųsti teismo sprendimą aukštesnei instancijai. Tuos argumentus ir aukščiausių pareigūnų pareiškimus, kuriuos jau teikėme teismui, jis pripažino nepakankamais ir atmetė. Priimtas teismo sprendimas įsiteisės rugsėjo 15 d., iki to laiko dar tarsimės su Savivaldybės vadovais ir advokatais, pasikonsultuosime dėl tolimesnės perspektyvos, bet greičiausiai toliau nesibylinėsime.

Dėl kokios priežasties teismas priėmė tokį, o ne kitokį sprendimą ir pirkimo proceso nutraukimo procedūrąpripažino neteisėta? Kas buvo pažeista inicijuojant nutraukimą?
Teismas išsakė, kad yra pažeistas konkurso laimėtojo teisėtų lūkesčių principas ir mūsų argumentus pirkimo procedūrai nutraukti laikė nepakankamais. Įmonė, laimėjusi atranką katilų gamybai, turėjo teisėtus lūkesčius dėl to, kad sutartis bus pasirašyta. Kadangi teismų praktikoje tokių atvejų jau yra buvę, šia praktika taip pat buvo vadovautasi priimant sprendimą.

Pirkimo procedūros nutraukimo tvarka nėra griežtai reglamentuota. Joje nėra numatyta, kas gali nutraukti pirkimą. Paprastai pirkimo procedūros nutraukimo iniciatorius yra tas juridinis asmuo, kuris ją ir inicijavo. Ne IŠT valdyba priėmė sprendimą procedūrą pradėti, ne ji ir sprendžia dėl nutraukimo. Tuo labiau, kad tuo metu IŠT valdyba nebuvo pilnos sudėties, todėl ji net nebuvo veikianti.

Kaip dabar bus su nauju katilu? Ar spėsite jį įsigyti bei sumontuoti iki šio šildymo sezono pradžios?
Viešojoje erdvėje nuskambėjo interpretacijos, kad konkursą laimėjusi įmonė jau neva buvo pradėjusi gaminti mums katilą. Tai yra visiški paistalai, nes nė viena įmonė neinvestuotų pinigų į gamybą, kol nepasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis.

Kad katilo neturėsime šiam šildymo sezonui, supratome jau tada, kai prasidėjo teisiniai ginčai tarp pirmos ir antros vietos laimėtojų, kadangi katilų gamyba ir įdiegimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Taigi, parengėme turimus katilus ateinančiam sezonui ir tikimės, kad 2022–2023 metų šildymo sezonui susidariusios problemos bus išspręstos.

Minėjote nepaprastą, netgi sakyčiau, sudėtingą finansinę IŠT situaciją. Papasakokite apie tai plačiau.
Įmonė jau keletą metų iš eilės dirba nuostolingai. Viena priežasčių yra ta, kurią minėjau ir anksčiau – miestas buvo renovuotas, atnaujintos šilumos trasos ir šilumos punktai, todėl šilumos poreikis krito beveik per pusę, o katilų galingumas buvo paskaičiuotas žymiai didesniam šilumos poreikiui. Taigi, tiekdami šilumą ir karštą vandenį, jei temperatūra nėra labai žema, patiriame nuostolį. Viena nuostolingiausių yra Dūkšto katilinė, kur turime labai mažą kiekį vartotojų, iš jų gaunamos pajamos nepadengia šilumos ir karšto vandens tiekimo išlaidų. Taip pat, kaip ir buvau minėjęs, labai skausmingi dar nuo 2018 m. „paveldėti“ trumpalaikiai įsipareigojimai, už kuriuos skaičiuojami delspinigiai. Visgi galiu pasidžiaugti, jog šiais metais po gana ilgo laiko – bene kelerių metų – pirmą pusmetį užbaigėme su teigiamu rezultatu, t. y. gavome 10 700 eurų pelno. Manau, kad finansinė padėtis po truputį gerėja, įsiskolinimai mažėja, tiek ilgalaikius, tiek ir trumpalaikius įsipareigojimus dengiame tvarkingai, pagal susitarimus ir nustatytus grafikus.

Kokių veiksmų ėmėtės, 2020 m. gegužę pradėjęs laikinai eiti IŠT direktoriaus pareigas, kad įmonės padėtis stabilizuotųsi? Gal dar ketinate kažko imtis?
Tam, kad padėtis stabilizuotųsi, reikėjo įdėti nemažai pastangų, peržiūrėti paslaugų teikimo, katilų priežiūros ir kitas sutartis, perskirstyti vidinius resursus, žmogiškuosius išteklius. Nors tai nebuvo populiarūs sprendimai, tačiau manau, kad davė teigiamų permainų įmonėje. Pradėjome kurą pirkti biokuro biržoje, nes prieš tai didžioji jo dalis buvo įsigyjama pagal dvišalius susitarimus, kuriuose buvo numatyta konkreti kaina, o tai, kaip vėliau neskundžiamu sprendimu pripažino teismas, buvo daroma pažeidžiant teisės aktus.

Kaip jau ir minėjau, ėmėmės vidinio persitvarkymo, perskirstėme kai kurias darbuotojų funkcijas. Keli darbuotojai buvo atleisti. Atsisakėme dalies sezoninių darbuotojų, priimamų šildymo sezonui, funkcijų – jų darbus perskirstėme nuolatiniams įmonės darbuotojams. Sezonui dabar samdome kūrikus Mielagėnuose, Ceikiniuose, Linkmenyse ir Technikos g., Ignalinoje. Peržiūrėjus paslaugų tiekimo ir kitas sutartis ženkliai buvo sumažintos išlaidos – sumažėjo kuro, ryšio, interneto, kanceliarinės išlaidos, galiu paminėti, kad vien tik metinę katilų priežiūros ir aptarnavimo sutartį pavyko sumažinti 24 tūkst. eurų. Mano vertinimu, šiuo metu darbuotojų darbo krūvis sudėliotas optimaliai, todėl šioje srityje optimizuoti jau nėra kur.

Kaip sekasi naujojo IŠT vadovo paieškos? Ar greit turėsite sau pamainą?
Vienas konkursas IŠT direktoriaus pareigoms užimti jau įvyko, dalyvavo du kandidatai, deja, nė vienas jų nesurinko reikiamo konkursinio balo. Atsistatydinus vienam iš nepriklausomų valdybos narių buvo sudaryta trišalė sutartis tarp Savivaldybės, IŠT ir personalo atrankos įmonės, kuri atrinko kandidatus į nepriklausomo IŠT valdybos nario poziciją, atranka turi įvykti artimiausiu metu. Patvirtinus trečią nepriklausomą valdybos narį, ji bus visos sudėties. Tik valdyba gali skelbti naują konkursą, todėl, kol ji nėra suformuota, teisiškai nieko negalima daryti. Suformuota valdyba skelbs pakartotinę atranką į generalinio direktoriaus pareigas ir šis klausimas spręsis toliau. Planuojama, kad iki rugsėjo pabaigos bus patvirtinta valdyba – tai turi atlikti visuotinis akcininkų susirinkimas, o spalį jau gali būti skelbiama atranka, trunkanti apie porą mėnesių. Taigi šias pareigas vykdysiu, kol visos procedūros bus išspręstos.

Koks Jūsų, kad ir laikino vadovo, požiūris į įmonės ateitį, kokias matote jos perspektyvas?
Didžiausia našta įmonei šiuo metu – trumpalaikiai įsipareigojimai. Kaip minėjau, buvo sudarytos dvišalės sutartys su tiekėjais. Kuras – imamas, bet už jį neatsiskaitoma. Tos skolos tempiasi nuo 2018 m. Šiandien 2018 ir 2019 m. skolas esame padengę, į priekį jau juda 2020 m. Trumpalaikių įsipareigojimų dar yra likę 453 tūkst., tai nėra maža suma. Ji labiausia mus ir smaugia – įmonės, kurioms esame skolingi, skaičiuoja mums delspinigius, juos privalome mokėti. Tai mums papildoma finansinė našta. Ilgalaikiai įsipareigojimai (turime keturias paskolas) nėra tokie baisūs, tris iš jų padengsime per artimiausius kelerius metus, vienos paskolos gražinimas užtruks ilgiau. Taigi, jei viskas klostysis gerai, jei bus vadovaujamasi finansinės drausmės kriterijumi, palaikoma stabili finansinė situacija ir įsiskolinimai grąžinami tvarkingai, per artimiausius metus įmonė galėtų atsistoti ant kojų, tada galbūt galėtume galvoti ir apie naujas bendrovės veiklos perspektyvas.