Šaltinis: www.delfi.lt, rubrika „Tvari Lietuva”, AB „Kauno energija“, 2023 m. balandžio 14 d.

Centralizuotai tiekiama miesto šiluma yra tvaraus apsirūpinimo šiluma ir vėsuma ateitis, o Lietuva šioje srityje yra pavyzdys Europai, teigia asociacijos „Euroheat & Power“ atstovai. Jie išskiria Kauną, kuriame net apie 90 proc. tiekiamos miesto šilumos yra pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių, tuo tarpu ES centralizuotame šildyme vidutinė atsinaujinančios energijos dalis sudaro apie 30 proc.

Tarptautinės centralizuoto šilumos tiekimo, vėsinimo ir elektros kogeneracijos asociacijos „Euroheat & Power“ (EHP) politikos direktorės Pauline’os Lucas ir vyresniojo patarėjo politikos klausimais Jack’o Corscaddeno teigimu, daugelyje Europos šalių šiuo metu vyksta intensyvus centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) plėtros planavimas, teisės aktų rengimas, taip siekiant atsisakyti iškastinio kuro, mažinti CO2 išmetimus.

Pateikiama antrąją interviu su P. Lucas ir J. Corscaddenu dalį, kurioje pasakojama apie tai, kokių konkrečių veiksmų imasi reikšmingą CŠT plėtrą planuojančios Austrija, Prancūzija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė, ir kaip bendrame europiniame kontekste atrodo Lietuva. Pirmąją interviu dalį galite skaityti čia.

Kuriose Europos šalyse centralizuotai tiekiamos miesto šilumos tinklas išplėtotas labiausiai?, –paklausėme Pauline‘os Lucas ir Jack‘o Corscaddeno.

Centralizuotas šildymas Europoje labiausiai išplėtotas Skandinavijos šalyse, turinčiose ilgą CŠT istoriją. Apskritai didžiausios Europos miesto šilumos rinkos yra Vokietija, Lenkija ir Švedija. Centralizuoto šildymo dalis bendroje šilumos rinkoje [pastaruoju laikotarpiu] padidėjo Norvegijoje, Latvijoje ir Švedijoje.

Reikšmingo rinkos augimo tikimasi „naujose“ rinkose – Austrijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje ir kt.

Kokius konkrečius žingsnius daro jūsų minimos „naujos“ rinkos?

Austrija planuoja visiškai dekarbonizuoti savo šilumos rinką iki 2040 m. Austrijos CŠT sektorius nuosekliai siekia šio tikslo, nes nuo 2021 m. jame nenaudojama anglis ir iki 2030 m. ir 2040 m. planuojama palaipsniui atsisakyti naftos ir gamtinių dujų. Žengiant šiuos žingsnius reikės iš esmės atnaujinti šalies pastatų sektorių kartu su aiškiu šilumos rinkos planavimu, kuris yra labai svarbus įvertinant CŠT sektoriaus plėtros potencialą.

Prancūzijos energetikos politika dažnai tapatinama su branduoline energija, tačiau per pastaruosius dešimt metų vienas iš jos tikslų buvo didinti miestams ir bendruomenėms tiekiamos tvarios šilumos kiekį. Įgyvendinant įvairias politikos kryptis buvo pasiekta praktinių rezultatų – centralizuoto šildymo, pagrįsto atsinaujinančia ir regeneruota šiluma, plėtra.

Nyderlanduose planuojama, kad iki 2030 m. CŠT rinka padvigubės ir sieks 1 mln. jungčių. 2020 m. birželį buvo pateiktas Šilumos įstatymas, kuriuo siekiama paskatinti energijos perėjimą [prie atsinaujinančių energijos išteklių] ir laipsnišką gamtinių dujų atsisakymą. Dėl Šilumos įstatymo dar vyksta derybos. Numatyta, kad jis įsigalios 2024 m. liepos 1 d.

Rinkos organizavimą pertvarkančiame įstatyme svarbiausi yra šie trys akcentai:

Vykdydama Šilumos tinklų pertvarkos programą, Jungtinės Karalystės (JK) vyriausybė bendradarbiauja su pramone ir vietos valdžios institucijomis, investuodama daugiau nei pusę milijardo svarų į fondus ir programas, taip siekdama plėtoti naujus ir tobulinti esamus šilumos tinklus. Parama skirta galimybių studijų finansavimui, kapitalo investicijoms, išorės finansų įsigijimui, esamų tinklų efektyvumo didinimui.

Dauguma JK miesto šilumos tinklų yra Anglijoje, 25 proc. iš jų – Londone. Nustačius tikslus sumažinti anglies dvideginio išmetimą, šis skaičius gali padidėti, nes vyriausybė nori, kad iki 2030 m. 17 proc. šilumos būtų tiekiama per centralizuotą tinklą. Tai reikštų, kad 8 mln. vartotojų pasiektų miesto šiluma.

Ar kitos Europos šalys taip pat planuoja pradėti centralizuoto šildymo plėtrą?

Dauguma Europos šalių pradėjo įvairaus lygio centralizuoto šildymo plėtrą. Ji priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant klimatą, šilumos poreikį, urbanizaciją ir politinius bei ekonominius veiksnius.

Atsižvelgiant į skirtingus ekologiško perėjimo tikslus, susijusius su dekarbonizacija, tvarumu ir energijos perėjimu, šalys bus motyvuotos diegti tvarius centralizuoto šildymo tinklus, nes [verslo ir pramonės] sektoriai taip pat siekia ambicingų klimato ir energetikos tikslų, mažindami anglies dioksidą ir integruodami vietinius atsinaujinančius šaltinius.

Kaip bendrame Europos kontekste atrodo Lietuva?

Lietuva yra viena iš lyderių Europoje plėtojant centralizuotą šildymą. Šalis yra tarp septynių geriausiųjų Europoje pagal atsinaujinančios energijos dalį bendroje šilumos rinkoje. Apie 60 proc. Lietuvos gyventojų šilumos poreikio tenkina centralizuoto miesto šilumos tiekimo tinklai.

Lietuva taip pat yra pirmaujanti, kai kalbama apie tvarumą ir anglies dioksido mažinimą – nuo 2000 m. šildymo ir vėsinimo sektoriuje išmetamas CO2 kiekis sumažėjo maždaug 70 proc.

Šalies pastangos ir investicijos į CŠT sektorių, taip pat pažanga siekiant sumažinti anglies dioksidą turėtų būti pavyzdžiu kitoms ES šalims.

Kaune apie 90 procentų tiekiamos miesto šilumos yra pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių. Kaip vertinate tokį rezultatą?

Esant dabartinėms aplinkybėms, tai yra puiku, palyginti su šilumos gamyba kitose šalyse, nes ES vidutinė atsinaujinančios energijos dalis CŠT sudaro apie 30 proc. Didžioji dalis šilumos vis dar gaminama naudojant iškastinį kurą, pvz., anglis, naftą ir gamtines dujas. Tačiau Kauno pastangos rodo bendrą Europos miestų ir regionų pažangą ir perėjimą prie tvaresnės ir aplinkai draugiškesnės energetikos sistemos.