Tuo labai
rūpinasi, taip vadinami, „nepriklausomi“ šilumos gamintojai (NŠG), kaip ir dera
privačiam verslui, susibūrę į jų interesus ginančią asociaciją. Valstybės
įstaigoms skundžiamasi dėl nevienodų konkurencijos sąlygų, šiluminininkai
kaltinami monopoliniu dominavimu ir t.t. Neatlaikiusi tokio spaudimo Valstybinė
kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) ruošiasi keisti iki šiol
galiojusią šilumos supirkimo iš NŠG tvarką. Beje, dabartinė tvarka galioja iš
esmės nuo 2003 metų. Kas gi atsitiko, kad ją prireikė keisti? Kodėl
„nepriklausomi“ investuotojai aktyviai statė biokuro katilines, o dabar pradėjo
skųstis? Ar nauja tvarka tikrai užtikrins mažesnes šilumos kainas? Ar nėra čia
paslėptų interesų? Kokios gali būti tokių permainų ilgalaikės pasekmės šilumos
ūkiui? Tokie ir panašūs klausimai turėtų kilti žmonėms, kurie nepasiduoda
gražių lozungų vilionėms ir stengiasi „žvelgti giliau“.

Kaip yra
dabar?                

Elementari
ekonomika veiklos sąnaudas skiria į pastoviąsias (būtinas įrenginių darbingumo
palaikymui) ir kintamąsias (kurių dydis priklauso nuo produkcijos apimčių).
Šilumos ūkyje kintamosios sąnaudos tai išlaidos kurui, elektrai, vandeniui ir
pan. VKEKK nustato reguliuojamoms CŠT įmonėms ir vieną ir kitą kainos dedamąją
kiekvieną mėnesį. Jeigu NŠG parduodama šiluma pigesnė negu šilumos tiekėjo kintamoji
dedamoji, tai šilumos tiekėjas pats negamina šilumos, o ją tiesiog nuperka ir
persiunčia šilumos vartotojams. Už gaunamą pastoviąją dedamąją šilumos tiekėjas
rezervuoja NŠG įrenginius, kurie gali bet kada sugesti, papildomai gamina
šilumą pikiniams jos poreikiams patenkinti, 
ruošia vandenį ir palaiko reikiamą slėgį bei temperatūrą vamzdynų
sistemoje ir t.t. Taip užtikrinamas CŠT sistemos funkcionavimas, kokybiniai
parametrai, plėtra ir panašiai. Tai yra valstybės kontroliuojama veikla, kurią
nustato licenzijavimo sąlygos ir kiti teisės aktai, o jos užtikrinimui būtinas
lėšas garantuoja valstybės įgaliota įstaiga – VKEKK.

Esama tvarka
labai tenkino NŠG, kol CŠT įmonės turėjo nedaug biokurą naudojančių įrenginių,
nes tuomet už biokuro šilumą tiesiog buvo mokama „dujų“ kaina (4-5 ct/kWh), o
biokuro kaina (1-2 ct/kWh) garantavo NŠG labai greitą biokuro katilinių
atsipirkimą. Pažymėtina, kad buvo stengiamasi kuo ilgiau palaikyti tokią
„konkurenciją“ taikant „nacionalinius“ metodus. Pavyzdžiui, Kaune buvo
stengiamasi išlaikyti termofikacinės elektrinės „dujinį“ monopolį, Vilniaus
šilumos tinkluose iki šiol yra labai menka nuosavo biokuro dalis, šilumos
tiekėjų biokuro katilinių statybos buvo stabdomos teisminiais skundais, buvo
bandoma daryti politinę įtaką ir t.t.  Kai
kurie privatūs CŠT sistemų operatoriai (per susijusias įmones) pradėjo statyti
biokuro katilines ne savo valdomose CŠT sistemose, tačiau “už tvoros” taip
išvengdami valstybinio reguliavimo, pelno ribojimo ar sąnaudų kontrolės.         

Greitai
paaiškėjo, kad NŠG katilinės šildymo sezonu iš esmės nemažina šilumos kainų, jeigu
pats šilumos tiekėjas neturi pigios šilumos šaltinių. Biokuro katilinių
statybai stengiamasi panaudoti Europos Sąjungos skiriamas lėšas, kad sumažinti
kapitalo kaštus. Subsidijų skyrimo procedūros ilgos ir sudėtingos, reikėdavo
laukti naujų kvietimų paraiškoms ir panašiai, tad statybų procesas nebuvo labai
greitas. Tuo pasinaudojo privatūs investuotojai, kurie puolė statyti  analogiškas katilines “už tvoros”, parduodant
biokuro šilumą tiesiog už “dujų” kainą. Šis verslas pasirodė labai geras, nes
pimosios nepriklausomos katilinės generavo didžiulį pelną ir skatino vis naujų
NŠG objektų statybas. Atsiradus kelioms NŠG katilinėms vienoje CŠT sistemoje ir
šilumos pasiūlai viršijant poreikį, pavyzdžiui, vasarą, pradėjo veikti
konkurencija ir “nepriklausomos šilumos” kainą tenka spausti žemyn. Tačiau
galima atsigriebti žiemą, kai šilumos poreikis išauga kelis kartus ir išorinę
šilumą galima parduoti už palyginti aukštą “gamtinių dujų kainą”. Tad
nereguliuojamų NŠG tiekiama šiluma paprastai žiemą pabrangsta net kelis kartus,
lyginant su vasara – tai stebima, pavyzdžiui, Kaune. Dėl to miestuose, kur
atsirado daug NŠG, prasidėjo dideli “vasarinės” ir “žieminės” šilumos kainų
skirtumai. Tuoi tarpu stabiliai mažiausios šilumos kainos  yra miestuose, kuriuose jokių NŠG nėra
(Jonava, Mažeikiai, Šiauliai, Utena ir kiti). Kai šilumos tiekėjas, pavyzdžiui
Kaune, pasistatė reikšmingos galios biokuro katilines ir taip palyginamąsias šilumos
gamybos kainas sumažino beveik dvigubai, nepriklausomi šilumos gamintojai
pradėjo skųstis, kad dirba nuostolingai, bankrutuoja ar panašiai. Valdžios
institucijos sutrikę, ieško naujų sprendimų ir dabar tenka permąstyti
konkurencijos veiksmgumą šilumos ūkyje iš naujo.          

Kaip bus?

VKEKK planuose
numatoma, kad iš reguliuojamo šilumos tiekėjo bus atimama dalis „pastoviųjų“
pajamų ir jos perduodamos nepriklausomiems šilumos gamintojams, jeigu jų
atitinkama dedamoji yra mažesnė. Tai vadinama konkurencija „pilnais kaštais“
arba kitaip „lygiavertė konkurencija“. Ką tai reiškia tikrovėje?     

Pirmiausiai
reikia įvertinti, kad šilumos poreikis CŠT sistemose atskirais mėnesiais labai
nevienodas: šalčiausius 2 mėnesius poreikis išauga iki 5-7 kartų lyginant su
vasaros mėnesiais. Taigi, realiai didelė dalis katilinių (NŠG ar CŠT) dirbs tik
1-3 mėnesius per metus. Tai yra, žiemos mėnesiais turi atsiimti lėšas už
„prastovas“ kitais mėnesiais. Todėl VKEKK ir prognozuoja, kad dėl naujos
tvarkos šilumos kainos iš esmės nesikeis.

Į šilumos
kainos pastoviąją dalį įeina įrenginių nusidėvėjimo sąnaudos (panaudotų
investicijoms lėšų, kreditų ar pan. apmokėjimui) ir pelnas (investicijų grąža
prilyginta paskolų palūkanų dydžiui). Pažymėtina, kad gaminant šilumą iš
biokuro pastovieji kaštai (ct/kWh) net kelis kartus didesni už paties biokuro
kainą. Tai reiškia, kad atskirais mėnesiais konkurencijoje dėl šilumos gamybos aiškų
privalumą turės anksčiausiai pastatytos katilinės ar elektrinės (ypač
nereguliuojamosios), kurių investicijos jau (beveik) susigrąžintos ir
pastovieji kaštai maži (iš esmės, darbo užmokestis ir pelnas). Konkurencijos
„pilnais kaštais“ principas: negaminsi šilumos – negausi pajamų. Vadinasi,
vėliau statytos biokuro katilinės pasmerktos dirbti 1-3 mėnesius per metus ir
greičiausiai vistiek bus nuostolingos ir negalės sugražinti paimtų kreditų,
apmokėti palūkanų ir t.t. Žinoma, tai nepadės atsirasti naujiems šilumos
gamintojams, o tai garantuoja, kad veiksmingos konkurencijos šalčiausiu
laikotarpiu nebus. Tai nekokia žinia šilumos vartotojams. Dar blogiau jeigu
viešojo sektoriaus įmonė, kuri nesenai panaudojo didelius kreditus biokuro katilinių
ar elektrinių statybai, pavyzdžiui, laiduojant savivaldybei ar valstybei,
nesugebės dėl „laukinės konkurencijos“ jų grąžinti (šiuo metu tai keliasdešimt
milijonų EUR). Tuomet, dar kartą, šiuos nuostolius teks „praryti“ eiliniams
piliečiams. Pasižiūrėjus į Lietuvos didmiesčiuose pastatytų biokuro katilinių
sąrašą ir palyginus datas kada jos buvo pastatytos ir kiek investicijų jau
„atkalė“, darosi akivaizdu kas toje „lygiavertėje konkurencijoje pilnais
kaštais“ krausis vėl gerą pelną, o kas su savo naujais ir efektyviais
įrenginiais gali tapti dar keliais paminklais diletantizmui Lietuvos
energetikoje.

O kaip su
detaliai reguliuojamos CŠT veiklos kokybės užtikrinimu, tęstinumu, plėtra? Kaip
kogeneruoti elektrą tokiomis sąlygomis? Ar tikrai įvertintos visos aplinkybės?
Ar atsižvelgta į kitų šalių patirtį, darant esmines permainas? Kiek ten kartų
liaudies išmintis pataria pamatuoti prieš „nurėžiant“?

KTU Šilumos
ir atomo energetikos katedros docentas

Dr. Valdas Lukoševičius