Nacionalinė šilumos energetikos technologijų platforma

Euroheat & Power

EFIEES

World Energy Council

Petrašiūnų elektrinei 75

2005-11-18

AB „Kauno energija“ padalinys Petrašiūnų elektrinė lapkričio 11 d. šventė 75 metų jubiliejų. Tai – ryškus puslapis Lietuvos energetikos raidos istorijoje.

Petrašiūnų elektrinės statyba pagal belgų projektą prasidėjo 1928 metų pavasarį. Ją statė AB „Lietuvos Rajoninės Elektros Stotys“. Tai buvo didžiausia elektrinė Lietuvoje. Statybai, kuri vyko gana sunkiomis sąlygomis, ir įrengimams skirta septyni milijonai litų.
Ypač didelė (to meto mastu) buvo cirkuliacinio vandens tiekimo sistema iš Nemuno su dviem vertikaliais siurbliais. To meto spaudoje stebėtasi, kad elektrinei reikia 1800 m³/h vandens, t.y. du kartus daugiau nei Kauno vandentiekis tiekia miestui.

1930 metų lapkričio 11 d. – oficiali Petrašiūnų elektrinės veiklos pradžia.

To meto spauda plačiai aprašė Petrašiūnų elektrinės statybą, jos veiklos pradžią ir reikšmę Lietuvai.

1929 metais Petrašiūnuose, netoli Kauno, „Lietuvos Rajoninių Elektros Stočių“ akcinė bendrovė pradėjo statyti didelę šiluminę elektros stotį. 1930 metais stotis baigta statyti ir paleista į darbą. Bendras jos galingumas šiuo metu siekia 6400 kW, bet tas galingumas lengvai gali būti žymiai padidintas, pastatant papildomas mašinas… („Technika ir ūkis“, 1932, Nr. 4).

„…Visuomenei plačiai žinoma apie Petrašiūnų milžinišką elektros stotį, apie ją pereitą pavasarį daug rašė mūsų spauda. Iš čia bus šimtų kilometrų linijos tiesiamos, reiškia, ši elektros stotis galės tiekti šviesos ne vien tik apylinkei, bet elektrifikuoti ir tolimus provincijos kampus. – Tai kultūros darbas…“

„Ši stotis baigiama statyti šiais metais, t.y. Vytauto Didžiojo metais. Būtų gražu, jei ši įmonė šiokiu ar tokiu būdu taptų kaip ir paminklas Vytautui Didžiajam. Ir kam tai priklauso, ar statytojams, ar Vytauto Didžiojo komitetui – turėtų to nepamiršti.“ („Lietuvos Aidas“, 1930, Nr. 226)

„…Dabar tenka konstatuoti, kad tas milžinas jau pradeda judėti, pradeda rodyti savo jėgą. Būtent, jau antra savaitė, kaip eina bandymai Petrašiūnų elektros stoties. Teisybė, dar ne viskas baigta, bet nebaigti darbai nėra esminiai, o tik patogumui reikalingi ir šiaip antraeiliai įrengimai.“

„…Viena turbina sukas švilpdama 3000 sykių per 1 minutę ir jau duoda elektros energijos apie 1500 kW. Mat daugiau dar negalima užkrauti, nes padavimo tinklas nevisiškai esąs užbaigtas tvarkyti.“ („Lietuvos Žinios“, 1930, Nr. 244).

„…kaip pats gyvenimas rodo, Lietuvoje palankesnės sąlygos steigti rajonines elektros stotis, nes, kaip žinoma, tokia jau pastatyta Petrašiūnuose… Durpių vartojimas žymiai padidės šiais metais. Mat Petrašiūnuose statoma stotis nori išimtinai vartoti durpes… Kas važiavo iš Kauno pro Petrašiūnus, tas matė didžiausius betono mūrus, pastatytus smėlėtuose Petrašiūnų laukuose… Petrašiūnų stotis jau pirkosi porą tūkstančių tonų durpių.“ („Lietuvos Aidas“, 1930, Nr. 278).

Petrašiūnų elektrinėje dirbo apie 60 žmonių. Jos vadovais iki sovietų okupacijos buvo Eugenijus Lange, vėliau – Henri Hunebelle ir Eduardas Zubavičius. Tikslių duomenų apie jų darbo ir vadovavimo trukmę nerasta.

1938 metais Petrašiūnų elektrinė išplėsta. Joje pradėjo veikti ketvirtasis 15,5 t/h našumo garo katilas, trečiasis – 10 MW galios turboagregatas, 2000 ir 4000 kVA, 6/15 kV transformatoriai. 1939 metais sumontuotas penktasis 56 t/h našumo garo katilas.
Petrašiūnų elektrinė buvo moderniai įrengta įmonė. Joje pagamintos kilovatvalandės savikaina to meto sąlygomis nebuvo aukšta. Kaina 1939 metais buvo 12,82 cento, tačiau priklausomai nuo dividendų ir kitų mokesčių ji padidėdavo iki 19,17 cento. Apie 40 proc. visų išlaidų sudarė kuras. Petrašiūnų elektrinę, kaip modernią įmonę, lankydavo įvairios ekskursijos.

1940 metais planuota sumontuoti naują 32 t/h našumo garo katilą, ketvirtąjį 10 MW galios turboagregatą, nutiesti aukštos įtampos elektros tiekimo linijas Petrašiūnai–Panemunė–Maistas´–Marva. Elektrinės galia – 16,4 MW iki susprogdinimo (1944 metų liepą) nepakito.

Po susprogdinimo Petrašiūnų elektrinės pagrindiniai atstatymo darbai pradėti 1944 metų lapkričio–gruodžio mėnesiais. Jos statybą tuometinė Kauno miesto partinė valdžia pavadino liaudies statyba´ ir kvietė visus miesto gyventojus prie jos prisidėti. 1945 metų balandžio 7 d. Požėlos rajono valdžia organizavo didelę talką.

Tuo laikotarpiu energijos gamybos segmentas Kaune buvo kaip organizacinis vienetas. Jam priklausė visi Kauno rajono energetiniai objektai (elektrinės, tinklai, apskaita), todėl Petrašiūnų elektrinė pavadinta Petrašiūnų Valstybine Rajonine elektrine.

1952 metais sumontuotas ketvirtasis katilas. Jis buvo modernizuotas, jo našumas padidintas iki 65 t/h ir pertvarkytas frezinėms durpėms deginti. Taip pat vyko dideli pagalbinių įrenginių rekonstrukcijos ir tobulinimo darbai. Buvo sumontuoti nauji didelio našumo (2×100 t/h) kuro padavimo įrenginiai. Tais pačiais metais „Teploelektroprojekto“ Lvovo skyrius parengė Petrašiūnų elektrinės antrosios eilės išplėtimo projektą, pagal kurį buvo numatyta pailginti katilinę ir įrengti garo katilus.

Pirmoji termofikacinė karšto vandens trasa pradėjo veikti 1953 metų spalio 14 d. Šia trasa šiluma buvo tiekiama į elektrinės darbuotojų gyvenamąjį namą buvusioje Vilniaus gatvėje Petrašiūnuose.

Kadangi toliau plėsti pagrindinį pastatą nebuvo numatyta, pradėta elektrinės rekonstrukcija. Jos projektą 1956 metais paruošė „Teploelektroprojekto“ Rygos skyrius, pagal jį demontuotas katilas Nr. 1 ir vietoj jo įrengtas septintasis 75 t/h našumo BKZ-79-39 garo katilas, vietoj demontuoto 3,2 MW galios turboagregato – šeštasis Briansko gamyklos APT-12-1 turboagregatas su pramoniniu termofikaciniu garo nuėmimu. Be to, mašinų salėje sumontuoti vertikalūs vandens šildytuvai. Praėjus keturiolikai metų (1944–1958m.), Petrašiūnų elektrinės galia beveik keturis kartus viršijo prieškarinę galią ir pasiekė 60,5 MW.

Iki 1956 metų Petrašiūnų elektrinė dirbo izoliuotai, tačiau 1956 metais per Panevėžį Kauno energetinė sistema 110 kV įtampos linijomis susijungė su Rėkyvos Valstybine rajonine elektrine, 1958 metais – su Vilniumi, 1960 metais per Klaipėdą – su Kaliningradu, o 1961 metais Lietuvos energetinė sistema susijungė su TSRS šiaurės vakarų energetine sistema.

Septintajame dešimtmetyje Kaune buvo pastatyta daug didelių pramonės įmonių ir gyvenamųjų namų. Petrašiūnų elektrinei tuo metu daug įtakos turėjo Kauno dirbtinio pluošto gamyklos statyba, taip pat pradėjusios veikti naujos elektrinės. Petrašiūnų elektrinės sutartinio kuro sąnaudos vienai kilovatvalandei siekė 549 g, ir darbo ekonomiškumu su pastarosiomis ji negalėjo lenktyniauti. Visa tai sudarė prielaidas rekonstruoti elektrinę – padidinti joje šiluminės energijos gamybos galimybę.

1963 metais Pramenergoprojekt´ instituto Minsko skyrius parengė projektinę užduotį Petrašiūnų elektrinės išplėtimas ir rekonstrukcija, pervedant dirbti termofikaciniu režimu´. Pagal šį projektą elektrinė tampa šiluminės energijos gamybos įmone.

Po rekonstrukcijos Petrašiūnų elektrinė turėjo tiekti 240 t/h garo ir 280 Gkal/h karšto vandens. Rekonstrukcija užbaigta 1966 metais. Tuomet elektrinė neteko dalies elektrinės galios (vietoj 60,5 MW liko 42 MW), tačiau ji dirbo daug ekonomiškiau: rekonstravus turbinas vienai kWh pagaminti ji sunaudojo tik 172 g sutartinio kuro. Nors elektrinės galia sumažėjo, tačiau šilumos buvo pagaminama kur kas daugiau. Petrašiūnų elektrinė tapo pagrindine šilumos energijos tiekėja Kauno įmonėms ir naujiems gyvenamiesiems rajonams. Jos metinė šilumos energijos gamyba padidėjo nuo 332 iki 1915 tūkst. Gkal. 1958 metais Petrašiūnų elektrinėje buvo sukurta šilumos tinklų grupė, ji vėliau išaugo į cechą.

Vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1963 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 432 „Apie Lietuvos miestų šilumos tiekimo centralizavimą“ ir Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos 1963 m. rugpjūčio 2 d. įsakymu Nr. 411 tais pačiais metais Petrašiūnų elektrinė į savo balansą perėmė ir pradėjo eksploatuoti fabriko „Silva“ katilinę, Šilko–pliušo kombinato katilinę, Vilijampolės vietinio ūkio valdybos katilinę Bijūnų gatvėje ir fabriko „Pergalė“ katilinę. 1964 metais papildomai buvo priimta fabriko „Inkaras“ katilinė. To paties įsakymo pagrindu, 1963 m. rugpjūčio 20 d. įkurta „Kauno šiluminių tinklų“ ūkiskaitinė įmonė, jai iš Petrašiūnų elektrinės balanso perduota 8,18 km šilumos tinklų, prie kurių prijungti keturi garo ir 117 termofikacinio vandens abonentai. Bendras šilumos energijos pareikalavimas siekė iki 60 Gkal/h.

Rajoninės miesto katilinės iš Petrašiūnų elektrinės priklausomybės 1967 m. gruodžio 30 d. buvo perduotos „Kauno šiluminiams tinklams“.

Septintajame dešimtmetyje sparčiai plėtėsi Kauno miesto pramonė bei gyvenamieji rajonai. Augančiam miestui Petrašiūnų elektrinėje gaminamos šilumos energijos neužteko, todėl 1968 metais buvo nuspręsta statyti Kauno termofikacinę elektrinę. Naujajai elektrinei Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos prie LTSR Ministrų Tarybos sudaryta komisija parinko 130 ha sklypą šalia Vilniaus – Kauno automagistralės. 1975 gruodžio 30 dieną Valstybinė komisija pasirašė pirmojo energetinio bloko (garo katilo ir turboagregato su pagalbiniais įrenginiais) priėmimo aktą. Naujoji termofikacinė elektrinė tapo pagrindiniu šilumos tiekėju Kauno integruotame šilumos tiekimo tinkle.

Iki 1982 metų Petrašiūnų elektrinėje buvo deginamos frezinės durpės. 1981 m. vasario 12 d. TSRS Valstybinės plano komisijos sprendimu Nr. 16 pagrindiniu kuru tapo dujos, o rezerviniu – mazutas.

Lietuvai tapus nepriklausoma, Petrašiūnų elektrinėje intensyviai vyko remontas.

Šiandien Petrašiūnų elektrinė, aptarnaujama daugiau kaip 90 darbuotojų, tiekia garą ir termofikacinį vandenį pramonės įmonėms ir šilumos vartotojams. Termofikacinis vanduo tiekiamas į centralizuotus miesto šilumos tinklus. Pagaminta elektros energija tiekiama į AB Lietuvos energija´ priklausančius elektros perdavimo tinklus.

Pagrindiniai generuojantys įrenginiai: 3 garo katilai ir 2 vandens šildymo katilai. Suminė instaliuota katilų galia sudaro 410 MW. Garo katilų – 178 MW, o vandens šildymo katilų – 233 MW. Naudojamas kuras – gamtinės dujos (pagrindinis kuras) ir mazutas (rezervinis kuras; tuo tikslu įrengtas mazuto ūkis su 6000 m3 bendros talpos rezervuarais). Elektros gamybai instaliuota garo turbina, kurios elektrinė galia 8 MW. Termofikacinio vandens ruošimui yra instaliuoti garo–vandens šildytuvai, jų bendra galia yra 115 MW.

Visi generatoriaus, transformatorių ir skirstymo įrenginių jungtuvai valdomi iš Petrašiūnų elektrinės centrinio valdymo pulto. Garo ir vandens šildymo katilai valdomi iš individualių valdymo pultų. Dūmai iš garo katilų į atmosferą patenka per du 80 m aukščio mūrinius kaminus, o iš vandens šildymo katilų – per du 55 m aukščio metalinius kaminus.

Pagal Lietuvos Šilumos ūkio įstatymą savivaldybės turi užtikrinti, kad jų kontroliuojamoms įmonėms nuosavybės teise priklausytų šilumos perdavimo tinklai, kuriais realizuojama ne mažiau kaip 5 GWh per metus šilumos ir ne mažiau kaip 30 procentų šilumos vartotojų poreikiams patenkinti reikalingų šilumos gamybos pajėgumų kiekviename tinkle. Kadangi Petrašiūnų elektrinė yra pagrindinis rezervinis šilumos generavimo šaltinis Kauno integruotame šilumos tiekimo tinkle, jos rekonstravimas ir modernizavimas išlieka vienu iš AB „Kauno energija“ prioritetų.

Straipsnio autorius: Aleksandras Sigitas Matelionis (AB „Kauno energija“ generalinis direktorius)

Grįžti į naujienų sąrašą